Dievo malonė priima nuoširdų žmogaus nusiteikimą, ragina jį pasitikėti ne savimi, o gelbėjančiu Dievu, išmoko vesti kovą Dievo vardu, atveria žmogui jo bejėgiškumą. Malonė skatina atsiduoti Dievo valiai, viską rasti Dieve, pasikliauti tik Juo vienu. Taip žmogaus veikla yra sėkmingai malonės sutvarkoma, ir žmogus, matydamas tokį rūpestį savimi, įgyja natūralų, tvirtą pasitikėjimą ir save visiškai atiduoda Dievui, elgdamasis ne tik pagal Getsemanės maldos pradžią „Mano Tėve, jeigu įmanoma, te aplenkia mane ši taurė“, prašydamas pasigailėti, bet ir pagal maldos pabaigą: „Tačiau tebūna ne kaip aš noriu, bet kaip Tu“ ( Mt 29, 39). Atsiduodant Dangiškojo Tėvo valiai, užsidegant vis didesne meile Jam, pasirengiama dar didesniems žygdarbiams, tolimesnei kovai su velniu.

Žmogus palaipsniui įsitikina, kad prieš blogį visur už jį kovoja Dievas, kuris už tai reikalauja tik ištikimybės ir dėmesingumo maldoje. Žmogus vis labiau supranta, jog meldžiantis būtinas nuoširdumas ir  dėmesingumas, nes demonai yra nesuvokiamai gudrūs ir puola iš visiškai netikėtų pusių. Netgi tai, kas iki šiol buvo suprantama kaip gėris, pasirodo gudriai sunarpliotos velnio pinklės. Tai suvokęs žmogus dar labiau glaudžiasi prie Viešpaties ir ieškodamas Dievo apsaugos slepiasi maldoje.

Kaip aistrų visuma sukuria grandinę, taip ir dorybės sudaro vientisą ir nenutrūkstamą grandinėlę. Vienas geras poelgis paskui save patraukia visą grandinę, vienas geras darbas maitina ir stiprina visas dorybes. Tas pats vyksta ir su aitromis: pergalė prieš vieną iš jų priverčia atsitraukti visas kitas, nes jos visos yra vientisos grandinės narės. Todėl pagal šį dėsnį protui malonės dėka apsivalius kartu yra sekinamos ir visos aistros, o dorybės sutvirtinamos bei gaivinamos, ir tai vyksta per visą periodą, kol kalbama protinga malda. Žmogus, kuris nėra užimtas šia malda, nieko panašaus nejaučia ir nežino.

Dievo malonė žmogaus gelbėjimo procesą vykdo slaptoje, kad ieškantysis Dievo nesustotų pradėtame išganymo kelyje. Malonė malšina aistras, protui atveria demonų klastas, sieloje ugdo dorybes, tuo pat metu pati likdama nepastebima nei besimeldžiančiajam, nei velniui. Malonė, slaptai veikdama, reikiamu laiku ieškančiajam leidžia liūdėti, nukrypti į nedideles nuodėmes, o po to griežtai reikalauja pasitaisyti, mokydama visuomet pasitikėti gelbstinčiu Dievu, o ne savimi. Taip protas per visą laikotarpį, kada kalbama protinga malda, darydamasis vis labiau išradingesnis, ruošiasi, atėjus metui, priimti Dievo dovanojamą jėgą ir valdžią pergalei prieš velnią, kūną, pasaulį ir visokį blogį. Ateityje toks žmogus, panašiai kaip ir Viešpats, pats buvęs gundomas, dabar galės padėti kitiems, turintiems dar neišlavintą ir sutrikusį protą.

Dievo Gailestingumo koplyčios rektorius
Vilkaviškio katedros kapitulos garbės kanauninkas kun. Valerijus RUDZINSKAS