Graudus liūdesys apima matant paskutinius valdžios veiksmus. Meras pranešė apie sporto mokyklos pardavimą ir sulaukęs sporto bendruomenės pasipriešinimo, ėmė įtikinėti, kad sprendimas dar nepriimtas ir  bus su kažkuo tariamasi. Vicemeras, atsakingas už investicijas, ėmėsi ieškoti vietos paminklui Lietuvos partizanams. Kalba gražiai, apie skolą veteranams, patriotizmą, Lietuvos istoriją, bent kelis kartus pakartodamas, kad sprendimas dėl vietos paminklui nėra priimtas.  Sprendimas lyg ir nepriimtas, bet artėjančiam miesto tarybos posėdžiui ruošiamas vienintelis sprendimas, kad paminklą statyti Senamiesčio skvere. Tame pačiame skvere, kuriame stovėjo sovietmečio veikėjo paminklas, o šiuo metu įrengtas gražus fontanas,  įtrauktas į gražiausių Lietuvos fontanų dešimtuką. Lietuvos ultra patriotai (dažniausiai tai konservatoriai) geriausiai žino kokias šventes reikia švęsti, kaip švęsti, kur ir kada statyti „patriotiškus“ paminklus, kiek ir kokių vėliavų reikia iškelti. Alytus šiame fone jau pasižymėjo: iškėlė dvi vėliavas prie tilto  ant kurio joks istorinis įvykis nevyko. Jei tai aliuzija į A. Juozapavičiaus žygdarbį – tai jam atminti prie tilto pastatyta metalo kompozicija. Nejau taip suprantamas patriotiškumas ? Priverstinis, parodomasis patriotizmas ir dirbtina meilė Tėvynei  kaip tik didina skeptikų gretas.  Nejau taip sunku pasiklausti istorikų, alytiškių Vilmanto Dunderio ar Gintaro Lučinsko, kurie  paaiškintų kas, kur kovojo ( jie taip gerai žino Alytaus istoriją , kad vargu ar Lietuvoje yra ekspertų, kurie būtų už juos pranašesni ), kokie įvykiai įsirėžė į žmonių atmintį. Tuomet ir nekiltų beprasmiškų diskusijų kur įkurdinti paminklą Lietuvos partizanams. Pirmas Alytus paminklo atsisakė, Senamiesčio bendruomenė irgi priešinasi, tai gal miesto valdžia pagaliau remsis Lietuvos istorija ir be reikalo nekiršins alytiškių. Nors tikėtis išmintingų sprendimų iš šitos valdžios vis mažiau ir mažiau šansų. Bet , miestas vertas tokios valdžios kokią išsirinko.

„Alytaus laikas“