Pomėgiai vienija

263663478_3038674153015007_7574053063175362379_nSmagu rašyti apie smagius ir nekasdienius klubo reikalus .
Šiandien pirmą kartą priėmėm tokį gausų būrį svečių – pilną autobusiuką rimtų vyrų iš Alytaus kolekcininkų klubo .Norėjom parodyti, kuo gyvi ir kuo didžiuojamės, kuo ypatinga ta mūsų “kelių ir idėjų sankryža” .
Pradėjom nuo Ritos pieštukų kolekcijos istorijos, buvo smagu stebėti nuostabą alytiškių veiduose. “Nu, geras!”, – sakė svečiai ir klausinėjo, domėjosi, čiupinėjo, fotografavo… Net užtrukom ilgiau, nei tikėjomės. O už valandėlės jau lipom ant pėsčiųjų tilto per geležinkelį, pamatyti ir pasiklausyti istorijų apie Kaišiadoris, Klaipėdos šilą, Rusijos ministrą pirmininką Stolypiną…
Trumpos pagarbos akimirkos prie palaimintojo Teofiliaus Matulionio sarkofago, mes tylūs ir susikaupę, ir, patikėkit, niekas neskubėjo išeiti. Ir kai prie Kaišiadorių vyskupijos vartų mus pasitiko kun. Gediminas Tamošiūnas, mūsų vėl laukė nustebimai vienas po kito. Kaišiadorių istorija taip glaudžiai persipynusi su vyskupijos istorija, rodos, skaitytum vieną knygą, ir mes tikrai pamatėm ir išgirdom daugybę įstabių dalykų.
Prezidento A.M. Brazausko tėvų namuose paklausėm šilto pasakojimo apie prezidento jaunystės metus. Matėm jo knygas, nuotraukas, mokslo pasiekimų liudijimus… Tikra tiesa – abejingų jam nebuvo.
Guronys. Kaimo gale stabtelėjome prie tamsaus medinio obelisko 1975 -ųjų geležinkelio tragedijai atminti, pasirodo, ne visi alytiškiai ją žinojo ar prisiminė. O paskui kartu su kun. Gediminu vėl grįžom prie istorijos – prisiliesti prie tikėjimo, kardinolo V. Sladkevičiaus gyvenimo, alkakalnių…
Žaslių miestelio aikštėj mūsų su Romualdu pasakojimai persipynė tarpusavyj, sakinį – aš, du sakinius – jis, tris sakinius – aš, o jis – dar daugiau  Taip greitakalbe ir papasakojom – apie Pajautos kalną, apie miestelio herbą, apie žydus ir Tadą Blindą, net patiems buvo įdomu
O kad jau visą dieną kalbėjom apie istoriją, negalėjom prašokti Jatkonių, geležinkelio pradžių pradžios. Kaimo, tiesa, nebelikę, tai nors į gatvę užsukom, parodyti šį bei tą iš Redos ir Virginijaus kolekcijų. Buvo ką pamatyti, svečiams, atrodo, irgi patiko…
Na, o pabaiga – jaukiuose Reginos ir Romualdo namuose, ir pradėjom nuo bendro mūsų ir alytiškių palinkėjimo svečių knygoje. „Tikra pelėdų ir puodelių karalystė“ – atrodo, taip tiksliai kažkuris iš svečių pavadino ir tikrai nesuklydo…
Ilgai kalbėjomės. Prie geros kavos – viskas skanu, o šnekos nė nebandyk stabdyti – daug įspūdžių, daug naujos patirties, daug emocijų. Gal pavyko…
Susitikimui prisiminti svečiams paruošėme mažas atminimo dovanėles, o Alytaus kolekcininkų klubo prezidentui Zenonui Gramackui – knygą apie jo giminės lenkiškosios šakos istoriją. Man rodos, šimtmečių kryžkelėse jis tikrai ras kažką savo…
Atsisveikinom šiltai, lyg tikri bičiuliai. Ir sakėm – “Iki pasimatymo…”, dabar – jau Alytuje.
Ačiū Jums, bendraminčiai iš Alytaus.
Šiandien jaudinuosi. Gimęs ir užaugęs Alytuje, jam visada jaučiu sentimentus, nors šiandien jau Kaišiadoris laikau SAVO miestu. Ir pagaliau, po trisdešimties metų, abu miestus tarsi kažkaip sudėjau į vieną širdies kertelę… Jautru. Už lango gražiai sninga, tokiais šviesiais gabalais, lyg tikrų tikriausią žiemą, kaip vaikystėje. Mintys kažkodėl taip ir neša atgal…
Kolekcininkų klubo “Kaišedarai” vardu dėkojame Kaišiadorių TVIC ir Kaišiadorių KC už pagalbą, o kun. Gediminui Tamošiūnui – už puikų laiką kartu. Kaip visada.
Virginijus Brazys, Kaišiadorių kolekcininkų klubo prezidentas