Sekmadienio rytą visuomeniniu transportu naudojasi vos vienas kitas alytiškis. Kas miega, kas šiaip gulinėja, skubančių ne kažin kiek. Bet tie, kuriems važiuoti reikia, susiduria su įdomiu vairuotojų elgesiu. Vairuotojai neduoda pravažiavimo bilietų. Matyt labai reikia pinigų, tad gautus centus už bilietus įsideda sau į kišenę. Taip apiplėšiama įmonė, taip apiplėšiamas miestas, negaudamas  įplaukų mokesčių pavidalu. Kiek bekalbėtume šia tema, mieste vis tiek yra vairuotojų, kurie sukčiauja. Matyt mąsto paprastai, kontrolieriai savaitgaliais ilsisi, tai ir baimintis nėra ko, nusukant vieną kitą dešimtį eurų. Juk „išmaitinti“ šeimą reikia, o tikimybės, kad pagaus sukčiaujant,  beveik jokios. Be to retas kuris klientas praneš apie nesąžiningą vairuotoją. Ne mano pupos. O juk dėl tokio vairuotojų elgesio kenčiame mes visi.

Autobusų stotelės mieste pakankamai tvarkingos. Bet jas pamėgo rūkoriai, neužpučia vėjas, lietus nelyja ir pasėdėti galima. O nerūkantys gali dėtis kur nori arba yra priversti kvėpuoti tabako dūmais.  Gal vertėtų stoteles pažymėti kaip nerūkymo zonas. Ne tik stogines, bet ir teritorijas prie jų. Juk žmonės laukia autobuso ir visai nenori prasmirsti tabako dūmais.

„Alytaus laikas“