Einantys į muziejų nuo S.Dariaus ir S.Girėno gatvės pusės, už pirmo namo pamato duobėtą laukymę, kitaip nepavadinsi, kurioje vietų pristigę alytiškiai ir miesto svečiai bando statyti savo automobilius. Ši vieta – tai visiškas nesusipratimas, esantis miesto centre. Alytiškiai gerai prisimena kas ten buvo, bet klausimas kodėl taip yra ir dabar. Puikiausias šaligatvis, kuris per pirmą šaltuką buvo pradėtas tvarkyti tik apie pietus ( o meras žadėjo, kad žiema neužklups netikėtai ), sutvarkyti namai ir kitas gerbūvis ir te tau kad nori, duobėmis nusėta laukymė. Atrodytų kažkam pristigo nuovokumo, miesto centras tai ne tik pora gatvių, bet ir kiemai esantys prie tų gatvių. Eidami į muziejų ar bažnyčią nori ar nenori pamatai apgailėtiną vaizdą ir sunku suprasti, kodėl iki šiol ši vieta nėra sutvarkyta. Gražu turėtų būti visur, net ir ten kur iškart  nenukrypsta žvilgsnis. Nesutvakyti plotai primena gilią provinciją kurioje pašluojama  tik matomose vietose. O kas toliau, tai jau niekam  ir nerūpi. Alytus, kaip ne kaip, yra šeštas pagal dydį Lietuvos miestas, tad pats laikas mažinti provincialumo sampratą ir požiūrį į tvarką.

„Alytaus laikas“