Dzūkijos metų šventė

oznorCOBR

Visi kurie buvo teatro salėje paskelbiant „Dzūkijos“ metus liko nenusivylę. Nei per ilga, nei per trumpa programa jautresniems net ašarą išspaudė. Pati kompozicija buvo paprastutė nuo kūdikio gimimo iki brandaus amžiaus, tačiau atlikimas buvo įsimintinas. Ir svarbiausia – viskas miela dzūkų tarme, vietomis gal ne visai tikslia, bet vis tiek įsimintina. Lietuviškos legendos V. Povilonienės ir R. Kašėtos duetas tapo savotišku tiltu tarp istorijos ir ateities. Istorikas V. Savukynas nupiešė labai malonų dzūko portretą, kuris ne vienam sukėlė pasididžiavimą savo dzūkiška kilme. Bendras kelių kolektyvų pasirodymas suteikė dainoms iškilmingumo ir šilumos. Pagaliau, vėl į madą grįžta tarmės, žmogus šnekantis tarmiškai jau nebe provincialas, bet žmogus, puoselėjantis savo krašto istoriją. Tarmiškai kalbantis jau nebe provincialas, o tradicinės kultūros puoselėtojas. Verta pagalvoti, kad ir mokyklose atsirastų bent dzūkiškos „šnektos“ fakultatyvai, o igal r alytiškiai tarpusavyje imtų dzūkuoti. Juk Žemaitijoje žemaičių tarmę galima girdėti ir kaimuose, ir miestuose.

Šaunuoliai organizatoriai, kad kalbančių politinių galvų nebuvo, tik Alytaus meras tarstelėjo kelis sveikinimo žodžius.

„Alytaus laikas“