Atėjus į valdžią naujiems žmonėms atrodė, kad gyvenimas Alytuje nurimo, perėjo į naują padorumo lygį. Bet kur tau. Į paviršių išplaukė vasaros istorija, kai jaunimo centro darbuotojai vyko į Sankt Peterburgą, ne va tai švietėjiškais tikslais. Kad būtų solidžiau vyko ir jų šeimos nariai. Atrodytų nieko tokio, jeigu ne viena smulkmena – vyko už jaunimo centro pinigus. O tai jau ne visai padoru, jei nepasakius stipriau. Atrodo, kad toks keliavimo būdas ko ne norma. Alytaus mero pavaduotojas T.Tamulevičius dvi dienas vargo kol išsireikalavo iš kelių švietimo įstaigų vadovų komandiruočių programų ir įsipareigojimo pateikti ataskaitas. Šalies įstatymuose numatytos tvarkos nesilaikoma, o vietinės tiesiog nėra. Taigi pradėjus, iš vykstančiųjų į seminarus ar kitus renginius, reikalauti programų ir ataskaitų pasigirdo nepasitenkinimo balsai. Ir „pirmu nuskriaustųjų orkestro“ smuiku griežia švietimo skyriaus vadovybė. Motyvas daugiau negu kvailas – „to anksčiau nereikėjo“. O dabar reikės, mat tai pagrindinė drausminė priemonė užkertanti galimybę turistauti už valdiškus pinigus.
Ši nemaloni istorija parodo vieną akivaizdų dalyką – miesto švietimo sistemoje būtina kadrų kaita. Su įaugusiais į savo kėdes švietimo vadovais susikalbėti praktiškai neįmanoma, kadangi jie naujovėse mato ne pozityvių dalykų, o ieško bet kokių priekabių naujovėms pasipriešinti. Paradoksas yra tame, kad miesto vadovai, miesto Taryba nori permainų, o švietimo vadovus tenkina esama situacija. Švietimo sistema nėra UAB, bet – viso miesto gyvenimo dalis. Tad naujovės – neišvengiamos, ir kuo anksčiai tuo geriau.

Jonas Uždavinys