Kai kurie menininkai prarado progą patylėti

?????????????????????????????????????????????????????????

Dažnokai apie menininkus galvojama, kad jie yra keistuoliai. Toks stereotipinis menininkų suvokimas atėjo iš sovietmečio ir pirminio kapitalizmo laikų, kuomet meno žmonės norėdami išskirti dėvėdavo keistesnę aprangą, kalbėdavo pakankamai specifiškai.  Vien ko vertas šūkis „menas – menui“. Taigi visuomenės požiūris į menininkus iki šiol išlikęs labai rezervuotas. Kai drabužių dizaineris J.Statkevičius labai neigiamai atsiliepė apie gyvenimą Lietuvoje nepritariančių jo pasisakymui kasdien didėjo geometrine progresija. Ir iš tiesų, jei Lietuvoje taip blogai , tai kodėl savo drabužių kolekcijos pristatymui nesidrovima imti pinigus iš tos „blogos valstybės“. O jau tas apgailėtinas grasinimas „aš emigruosiu“ nebekelia net šypsenos, nieks netrukdo emigruoti. Tik prieš emigraciją nereikia pilstytis pamazgomis, nes po kurio laiko gali tekti grįžti atgalios. Šio, kaip sakė A.Tapinas „siuvėjo“  sapalionės nublanko prieš naujai iškeptos „rašytojos“  R. Vanagaitės išpuolius prieš Lietuvą. Jos manymų Lietuvą nuo emigracijos gali išgelbėti tik V.Putino kariaunos okupacija. Nei daugiau, nei mažiau šaukiamasi okupacijos, sakytum moteriškė išprotėjo, bet nieko panašaus, tiesiog taip R. Vanagaitė mąsto. Prieš šį pareiškimą nublanksta net jos pačios papiltas purvas ant iškilaus partizano Vanago atminimo. Nebūdama  istorikė ji daro išvadas, kurių iki jos joks tyrinėtojas nesugebėjo suformuluoti nors partizano Vanago biografija išnagrinėta skersai ir išilgai.

Po tokių „menininkų“  išpuolių prieš savo šalį  sunku tikėtis pozityvaus visuomenės nuomonės apie meno žmones. Aišku, ne apie visus, bet būtent tuos, kurie savo kontraversiškus pareiškimus slepia po demokratijos vėliava. Neva laisvoje  demokratinėje valstybėje bet kas gali sakyti ką tik nori. Akivaizdi nesąmonė, bet tokia visgi – demokratijos kaina.

„Alytaus Laikas“