Įvažiuodami į Alytų jau nebematome sovietinio laikotarpio riboženklių. Reikalaujant daliai miestelėnų, jie buvo nugriauti po daugybės metų vilkinimo. Ar visi dėl to tapome laimingesni? Vargu, mat ne vienam alytiškiui tie riboženkliai priminė vaikystę ar jaunystę. Dabar įvažiuojantį į Alytų pasitinka tik kelio ženklai. Nelikus senų riboženklių mieste verda diskusijos kas jų vietoje turėtų būti, ir ar iš vis kas nors turi būti pastatyta. Vakarų pasaulyje nėra tradicijų įvažiavimus į miestą žymėti kokiais nors statiniais, taip buvo įprasta socialistinio lagerio šalyse. Statyti naują, pigų, jokios meninės vertės neturintį riboženklį, vargu ar reikia. Gal verta ryžtis įvažiavimus į miestą papuošti išliekamąją meninę vertę turinčiais simboliais. Kokie jie turėtų būti geriausiai gali nuspręsti profesionalūs menininkai, architektai, dizaineriai, pagaliau landšafto specialistai. Paskelbus konkursą ir atrinkus kelis geriausius juos reikėtų pateikti miesto bendruomenei, kuri ir nuspręstų kuris iš pateiktų projektų labiausiai priimtinas alytiškiams. Panašiai, kai buvo su naujojo tilto ( Baltosios rožės) vardo parinkimu. Bet visa tam reikalingos lėšos, kurias turėtų numatyti miesto taryba. Dabar pats palankiausias metas, vyksta miesto biudžeto svarstymai. Bent jau kelis tūkstančius eurų, gal ir galima būtų rasti konkursui miesto riboženkliams organizuoti. Miesto ribų simboliai atrodytų smulkmena, bet ji gali pagerinti miesto įvaizdį atvykstančių svečių akyse.
„Alytaus laikas“