Daug dešimtmečių mūsų šalis  garsėjo savo ūkininkais. Smetoninėje Lietuvoje pagrindine eksporto preke buvo žemės ūkio produkcija. Ūkininkai  buvo gerbiami  dėl savo darbštumo ir sąžiningumo. Nūdienos situacija gerokai pasikeitusi. Nuolatinės žemdirbių aimanos tai dėl oro, tai dėl mažų išmokų įkyrėjo ko ne visai Lietuvai. Žemės ūkis yra vienintelė ekonomikos sritis, kuri finansuojama beatodairiškai ir bet koks bandymas ką nors keisti sukelia ūkininkų nepasitenkinimą. Siekdami gauti kuo didesnę naudą,   ūkininkai ėmėsi vystyti perdirbamuosius verslus kai vartotojams pateikiamas galutinis produktas. Štai čia ir išryškėja priežastys kodėl ūkininkai Lietuvoje prarado pagarbą. Siekdami gauti didesnį pelną, jie perėmė visas rinkos ekonomikos blogybes. Miltus ūkininkai išfasuoja ne po kilogramą, bet po 900 gramų visai kaip prekybos milžinai. Kol pirkėjas apsižiūri  jau būna per vėlu atsisakyti prekės. O kai ūkininkai pradeda matuoti parduodamą produkciją  ir litrais, ir kilogramais, susigaudyti tampa beveik neįmanoma. Perka žmogus litrais, o moka kaip už kilogramus arba atvirkščiai. Pavyzdžiui medus, vieną kartą tai puslitrinis indelis, kitą kartą tai kažkiek gramų ar kilogramų. Tai matydamas pirkėjas piktinasi ūkininkų godumu ir kuomet pastarasis tikisi paramos iškilus kokiai nors problemai užjaučiančių beveik nebūna. Praėjusios vasaros liūtys – geriausia to iliustracija. Atrodo, ūkininkai perėmė visas laukinio kapitalizmo blogybes, kai pelno siekimas pateisinamas bet kokiomis priemonėmis. Ir ko jie tada piktinasi, kad brangus kuras ar žemės ūkio technika, juk ir kitų ekonomikos sričių verslininkai nori greitų ir didelių pinigų.

„Alytaus laikas“