Jau daugelį metų Lenkijos tikintieji vidurvasaryje žygiuoja pasimelsti  Aušros Vartų Mergelei Marijai. Šimtus kilometrų , nepriklausomai nuo oro jie eina ir eina. Kelias dienas iš eilės. Kokio stiprumo turi būti tikėjimas, kad žmogus ryžtųsi tokiai sunkei kelionei. Tai ne mados šauksmas, tai būtinybė sielai. Eina tvarkingai, kolonomis, vieni meldžiasi eidami, kiti gieda giesmes, treti klauso religinių giesmių įrašų. Kolonoje matomi ir žmonės  neįgaliųjų vežimėliuose, judantys patys be pašalinių pagalbos. Kiekvienoje kolonoje yra po kelis kunigus , vienuolius  ir vienuoles, bet iš esmės, tai jaunų žmonių piligriminis kelias. Degančiom akim, atvirom širdim , su šypsena lūpose Lenkijos jaunimas traukia į Vilnių. Kolonų pabaigoje, dėl viso pikto, važiuoja greitosios medicininės pagalbos automobiliai, juk kelionė ilga ir varginanti ,maža kas gali atsitikti. Kelionėje Lenkijos piligrimus globoja  mūsų šalies kunigai ir parapijiečiai, kas pasirūpina nakvyne, kas maistu, kas tiesiog pabendrauja.

„Alytaus laikas“