Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje apsilankė rašytoja, poetė, dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė ir literatūrologas, rašytojas, eseistas, kritikas VU doc. dr. Regimantas Tamošaitis. Šie du autoriai – ne tiems, kurie knygas gliaudo kaip saulėgrąžas, tingiai gulinėdami saulės atokaitoje. Šis šeiminis tandemas kuria ir gyvena giliai, jautriai. Literatūrinių pašnekesių vakaras alytiškiams neprailgo – svečiai ne tik paskaitė įdomiausius savo kūrybos momentus, tačiau ir atvėrė kuriančių asmenybių būties užkulisius.
Laura Sintija Černiauskaitė už jautrumo ir gyvenimo dramų kupiną kūrybą vertinama skaitytojų bei literatūros kritikų. Jau pirmasis rašytojos romanas „Kvėpavimas į marmurą“ autorei pelnė Europos Sąjungos literatūrinę premiją, romanas „Benedikto slenksčiai“ įvertintas Kazimiero Barėno premija, o už romaną „Medaus mėnuo“ autorei atiteko Jurgos Ivanauskaitės premija.
„Man sunku skaityti Lauros atskleidžiamas tragedijas, bet viską perleidžiu per save. Tai – žmogiško jautrumo temos“, – sakė Regimantas Tamošaitis.
Laura Sintija Černiauskaitė, išleidusi devynias prozos ir vieną poezijos knygą, jau ir pati tarsi iš šalies gali įvertinti subtilius savo kūrybos kelio vingius. „Riba tarp vaizduotės ir realybės yra keistas dalykas. Anksčiau man buvo svarbu tik vidinės veikėjų istorijos, o dabar tampa svarbios ir vietos, kurias anksčiau stengdavausi tarsi apdumti, kad kiekvienas skaitytojas galėtų įsivaizduoti jas savaip. Užaugau siaubingame daugiabutyje. Tik dabar, su „įsišaknijimu“ senelių žemės lopinėlyje, pradėjau norėti, kad į mano kūrybą ateitų tikrovė. Vaizduotėje tikrovė „perverda“, transformuojasi, tampa kita, bet kažkokie jos segmentai lieka, – renginio publikai atviravo rašytoja. – Man duota rašyti. Ir niekur negaliu nuo to pasidėti.“
„Iš tiesų, meno paskirtis – išlaisvinti sielą. Tuo pačiu ir literatūros, – teigė Regimantas Tamošaitis. – Profesionalumas literatūroje, mano supratimu, yra mirtis. Gaila, kad kai kurie žmonės turi taip eksploatuoti save, kad pragyventų.“
Regimantas Tamošaitis – literatūrologas, eseistas. Vilniaus universitete dėsto XX a. lietuvių literatūros istoriją, orientą lietuvių literatūroje, klasikinę lietuvių prozą. Įvairiuose Lietuvos miestuose rengia seminarus ir skaito paskaitas literatūros temomis. Nuo 2002 m. literatūros žurnalo „Metai“ Kritikos skyriaus redaktorius. Bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje: „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“ ir kitur. Naujoje esė knygoje „Vien tik zuikiai naktyje“, pasitelkdamas ironijos, grotesko, paradokso stilistiką, analizuoja žmogaus situaciją permainingame šių dienų pasaulyje.
„Vien tik zuikiai naktyje“ – antroji mano esė knyga. Tačiau man pačiam artimesnė ankstesnioji – „Vitaminų pardavėjas“, nes joje – daugiau energijos, džiaugsmo, fantazijos, netikėtumo. Ji – paradoksali, nenuspėjama, žaisminga. Ji man geresnė už antrąją knygą, kurios turinio nesureikšminu kaip kūrybos. Čia (antrojoje knygoje) pradėjo rastis daugiau tikroviškų problemų, artimų dažnam žmogui. Atpažinimo fenomenas tarsi ir sukuria tą kūrinio vertę, nors tai anaiptol nėra kūrinio vertė. Tai – daugiau etinė knyga, o pirmoji – daugiau estetinė. Antrojoje – daugiau publicistinių momentų, bet aš su tuo jau „išdegiau“. Ką rašysiu paskui – nežinau“, – teigė R. Tamošaitis.
Paklausti apie gyvenimo ir kūrybos pilnatvę, abu rašytojai tiesiog papildė vienas kito minčių giją.
„Galvoju apie visagalį modernizmą, jau daug dešimtmečių vyraujantį literatūroje ir dažnai galvoju, kad jis yra dvasiškai išsisėmęs. Modernizmas siekia efekto, individo sureikšminimo. Kai noriu pailsėti nuo literatūros, imu ką nors iš senųjų autorių – Žemaitę, A. Čechovą. Dabar natūraliai norisi atsigręžti į tai, kas žmogų jungia su žmogumi. Svarbiausia jungtis – šeima. Šeimoje intensyviausiai atsiveria žmogaus galimybė mylėti ir aukotis“, – pamąstymais su publika dalijosi Regimantas Tamošaitis.
„Rašymas – palaiminga prabanga. Kurdamas, mylėdamas ir melsdamasis tu esi atviras tarsi šulinys. Kuo daugiau žmonių į širdį paimi, tuo esi pilnakraujiškesnis“, – pastebėjo L. S. Černiauskaitė.
„Arba renkiesi pinigus, arba dvasinį gyvenimą. Jeigu pasirinkai pastarąjį – nesiskųsk ir neverkšlenk“, – savo gyvenimo pasirinkimą atskleidė R. Tamošaitis.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotraukos