Liaudies išmintis sako, kad dėl grožio nesiginčijama kaip  ir  dėl prisvilusios košės. Alytuje labai lėtai, labai lėtai atsiranda nedidelių grožio akcentų: įkurdintos dvi voveraičių skulptūrėlės, prie jau buvusių dviejų liūtukų – vis šis tas. Kelių pastatų sienos pasipuošė sieninės tapybos darbais. Taip grožį supranta vieni. Kitiems išmurzinti pastato sieną  krengeliais ir apgailėtinais užrašais yra pats tas. Įvažiuojant į Alytų iš Kauno pusės pirmoji autobusų stotelė jau išpėckota taip, kad atvykstančiajam sukelia abejones dėl tvarkos ir švaros mieste. Kaip sakoma pirmą įspūdį vėliau sunku pakeisti. Ir kam panižo rankos šitaip išdarkyti dar taip neseniai pastatytą paviljoną laukiantiems keleiviams. Turbūt tai tie patys „nevykėliai menininkai“ kurie ir geležinkelio tiltą buvo „padabinę“ užrašu. Užrašą jau uždažė , bet su stotele bus sudėtingiau, keverzonės net trijose plokštumose. O sutvarkyti stotelė būtinai reikia. Miestas atvykstančius turi pasitikti švara ir tvarka.

„Alytaus laikas“