„Visi tavo keliai yra gailestingumas ir tiesa“ (Tob 3, 2)
Vis dėlto Dievas mėgsta savotišką intrigą. Jis nori, kad Jo ieškotume. Tikėtume ir ieškotume. Tada sulauksime atlygio… Prisiminkime pasakas. Be abejo, visi pamenate pasaką apie pabaisą, susirgusį iš meilės gražuolei. Pabaisa guli merdėdamas savo sode, kol gražuolė, gailestingumo vedama, sugrįžta, sako, kad myli jį, ir nepaisydama bjaurumo sutinka už jo tekėti. Vos tik ji pabučiuoja apsiputojusią knyslę, pabaisa virsta karališkojo kraujo gražuoliu… Daug paradoksų patiriame tikėjimo kelionėje. Dažnai tai būna situacijos, kurių visiškai nesitikime… Ir vis dėlto nesiliaukime tikėti ir ieškoti. Kitaip neišgyvensime…
Mane nuolat aplanko žmonės, prašydami užtarimo maldos. Kai kurie iš jų pasakoja, jog buvo pas mane prieš kelis ar net keliolika metų. Aš buvau jiems sakęs, kad reikia gręžtis į Dievą ir nuolat su Juo gyventi, tačiau žemiškieji rūpesčiai greitai privertė šį paraginimą pamiršti. Ir štai, kai vėl kažkas nutiko, tie žmonės grįžo, prašydami maldos… Krikščionis rašytojas Frederick Buechner vienoje savo knygoje užrašė sukrečiančius žodžius: „Sekmadieniais mus į bažnyčią traukia ne tiek viltys, kiek neviltis“… Šiuose žodžiuose esama daug tiesos, tačiau linkėčiau, kad Dievo Gailestingumo metais viskas susidėliotų atvirkščiai, nei tvirtina rašytojas… Beje, kiekvienas dar Krikšto metu įsipareigojome nenutraukti bendrystės su Dievu. Vis dėlto taip jau nutinka, jog kai kurie Dievą prisimename tik patyrę išmėginimus. Tuomet stebėdamiesi klausiame, iš kur visi šie sunkumai? Tačiau į galvą neateina mintis, jog esame pamynę Dievui duotus pažadus bei įsipareigojimus.
Vienas pamokslininkas taikliai pastebi: „Yra žmonių, kurie pasišvenčia Dievui, o vėliau susimąsto: „Gal geriau to nedarysiu“. Viskas, pavėlavai! Kelio atgal nėra! Laimingų atsitraukėlių nėra ir niekada nebuvo. Negalima pasinaudoti Kristumi, o po to pasakyti: „Kaip viskas sunku, Viešpatie, galima, aš grąžinu Tau viską ir einu sau?“ Taip, tu gali eiti sau, bet ramybės neturėsi, tavo gyvenime prasidės bemiegės naktys, siaubas, košmarai, pragaras, nes savo gimimo iš aukšto tu Jam grąžinti negali!“
|
Kristaus nepriimti mažesnė nuodėmė, negu priėmus Jį atmesti.
|
Išties, sunkūs šie žodžiai. Tikrai ne retai reikia turėti labai didelės drąsos pasakyti jauniems, kupiniems vilčių gražuoliams, jog jie yra pliki, nuskurę ir nelaimingi bėdžiai. Reikia drąsos priminti viduriniajai kartai, kad per skubėjimą pamiršo, kas sudaro jų buvimo šiame pasaulyje esmę. Reikia drąsos gyvenimo rudenio keliais beišeinantiems ištarti, kad viso to, dėl ko paaukojo didžiausias prabėgusio gyvenimo pastangas, deja, su savimi neišsineš…
Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis