Tas pats kun. Sapočka pasakoja, kaip pasak vienos legendos, visos dorybės su teisingumu priešakyje nusprendusios palikti žemę, su­teptą tokios daugybės nusikaltimų, ir eiti į savo tėvynę, į dangų, iš kurio buvo atėjusios. Susiren­gė visos drauge ir patraukė dangaus vartų link. Tačiau vartai buvo uždaryti, ir vartininkas ne­norėjo jų įleisti į tyrumo šventovę, klausinėdamas, ko taip greitai grįžtančios iš žemės. „Nebegalima ilgiau žemėje ištverti, – atsakiusios šios, – kiek­viena dorybė ten niekinama ir persekiojama, o nuodėmės baigia užlieti pasaulį kaip tvanas“. „Įeikite, – atsakė vartininkas, – tik tu, pasitikėji­me, grįžk į žemę, kad vargšas žmogus nepultų į neviltį tarp tokios daugybės pagundų ir kančių“.

Išgirdusi tuos žodžius, pasitikėjimo dorybė grįžo į žemę, o su ja paskui ir visos kitos dorybės.

Šioje senoje legendoje slypi gili mintis, jog, kas pasitiki Dievo gailestingumu, tas nepražus, nors ir būtų įpuolęs į didžiausias nuodėmes, nes su pasitikėjimu pas jį gali grįžti ir kitos dorybės. To­dėl pasitikėjimas lyginamas su Nojaus balandžiu, paleistu iš arkos per tvaną ir parnešusiu jam žalią šakelę kaip ženklą, kad vandenys slūgsta. Taip ir pasitikėjimas skelbia, jog Dievas yra Gailestin­gasis Tėvas. Jis lyginamas ir su jūros švyturiu, sudužusio laivo keleiviui rodančiu, kad krantas netoli ir kad pasistengus galima iki jo nuplaukti. Taip ir pasitikėjimas šviečia žemės keleiviui ne­retai sunkiame jo žemės kelyje, o maloni jo šviesa jį guodžia, gaivina ir rodo kelią į tikslą…

Kiekvienas žmogus, kuris pasitiki Dievo Gailestingumu, yra Jo vertas! Privalai tuo neabejoti. Negali savęs laikyti antrarūšiu Dievo malonės atžvilgiu. Ką reiškia antrarūšis gyvenimas? Esi tarsi pusfabrikatis. Antrarūšiai žmonės visuomet