Sekmadieniniai skaitiniai

42670951_1062865120547589_3120118316899762176_n

„Kas atlaikys amžinas liepsnas?“ (Iz 33, 14)

Vienas krikščionių lyderis pasakoja apie patirtą regėjimą: „Pamačiau, kad mes buvome sukurti gyventi žemėje, bet dvasia – būti ten, kur Dievas. Taip pat pamačiau, kad velnias būtent žmogaus dvasios labiausiai neapkenčia ir ją atakuoja, nes kaip tik žmogaus dvasia jam kelia realią grėsmę. Velnias daro viską, ką tik gali, kad žmogus netektų šios substancijos, nes be dvasios žmogus pavirsta į gyvūną, kuris nekelia jokios grėsmės. Naudodamasis mūsų nežinojimu, velnias daro viską, ką panorėjęs“…
Ką reiškia nežinojimas? Tai žinios apie Dievo Gailestingumą stoka. Tai Evangelijos žinių stoka…
Anot mokslininko ir rašytojo Frederick Buechner Evangelijos žinia reiškia, kad žmogų ištinka neįtikėtini dalykai, lygiai kaip ir stebuklinėse pasakose.
Šv. Faustinos nuodėmklausys, šventasis kun. Mykolas Sopočka taikliai pastebi: „Sąžinės balso nenutildo nei mokslas, nei menas, nei jokia pasaulio galybė. Čia nepadeda nei pramogos, nei kelionės, nei šio pasaulio žaidimai ir malonumai. Kol pagaliau ateina Kristus ir nuramina sujauktas žmonių sąžines. „Atleidžiamos tau nuodėmės“ (Lk 7, 48)“…
Tas pats kun. Sapočka pasakoja, kaip pasak vienos legendos, visos dorybės su teisingumu priešakyje nusprendusios palikti žemę, su­teptą tokios daugybės nusikaltimų, ir eiti į savo tėvynę, į dangų, iš kurio buvo atėjusios. Susiren­gė visos drauge ir patraukė dangaus vartų link. Tačiau vartai buvo uždaryti, ir vartininkas ne­norėjo jų įleisti į tyrumo šventovę, klausinėdamas, ko taip greitai grįžtančios iš žemės. „Nebegalima ilgiau žemėje ištverti, – atsakiusios šios, – kiek­viena dorybė ten niekinama ir persekiojama, o nuodėmės baigia užlieti pasaulį kaip tvanas“. „Įeikite, – atsakė vartininkas, – tik tu, pasitikėji­me, grįžk į žemę, kad vargšas žmogus nepultų į neviltį tarp tokios daugybės pagundų ir kančių“.
Išgirdusi tuos žodžius, pasitikėjimo dorybė grįžo į žemę, o su ja paskui ir visos kitos dorybės.
Šioje senoje legendoje slypi gili mintis, jog, kas pasitiki Dievo gailestingumu, tas nepražus, nors ir būtų įpuolęs į didžiausias nuodėmes, nes su pasitikėjimu pas jį gali grįžti ir kitos dorybės. To­dėl pasitikėjimas lyginamas su Nojaus balandžiu, paleistu iš arkos per tvaną ir parnešusiu jam žalią šakelę kaip ženklą, kad vandenys slūgsta. Taip ir pasitikėjimas skelbia, jog Dievas yra Gailestin­gasis Tėvas. Jis lyginamas ir su jūros švyturiu, sudužusio laivo keleiviui rodančiu, kad krantas netoli ir kad pasistengus galima iki jo nuplaukti. Taip ir pasitikėjimas šviečia žemės keleiviui ne­retai sunkiame jo žemės kelyje, o maloni jo šviesa jį guodžia, gaivina ir rodo kelią į tikslą…
Kiekvienas žmogus, kuris pasitiki Dievo Gailestingumu, yra Jo vertas! Privalai tuo neabejoti. Negali savęs laikyti antrarūšiu Dievo malonės atžvilgiu. Ką reiškia antrarūšis gyvenimas? Esi tarsi pusfabrikatis. Antrarūšiai žmonės visuomet
  • gyvena pavydu,
  • savanaudiškumu
  • ir nesveika konkurencija.

Dievas nė vieno nelaiko antrarūšiu. Tai mes patys taip apie save galvojame. Mūsų gyvenimas priklauso ne nuo dietų, mankštų ir panašių dalykų (nesakau, kad tai – blogis. Šie dalykai blogiu tampa, kai vien dėl jų imama gyventi). Gyvenimas priklauso vien nuo to, kokią vietą rasiu Kristuje ir kiek įstengsiu Juo pasitikėti.

Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis