Sekmadieniniai skaitiniai

43536256_1069176073249827_611267231694716928_n„Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 13, 42)

Kas yra pragaras: ugnis ar būsena?
Prieš kurį laiką patys įvairiausi spaudos leidiniai citavo visame pasaulyje ypatingai garsų pamokslininką Bilį Gremą, pareiškusį, kad kuo labiau įsigilino į pragaro temą, tuo labiau įsitikino, kad pragaras – tai ne paraidžiui suprantama ugnis, o tik atskyrimas nuo Dievo… Mokslininkas Piteris Rakmanas įsitikinęs, kad tai – labai didelė klaida! Visi, kurie nėra priėmę Jėzaus, dar šiame gyvenime jau tapo atsiskyrę nuo Dievo ir dažniausiai nejaučia nei to atsiskyrimo, nei ugnies, bet tie, kurie yra pragare – yra realioje ugnyje
Profesorius Peter Kreeft tvirtina, jog pragaras
  • nėra fizinis ar išorinis;
  • antra, jis nėra samdiniams raginti numatyta bausmė;
  • trečia, pragarą lemia ne nesėkmės – per maloningus atgailos vartus įdangų patekti gali netgi nevykėliai.
Tik neišmanėliai gali leisti sau juokauti pragaro temomis.
Peter Kreeft tikina, jog pragaras yra dvasinė būsena. Niekas kitas žemėje neturi tiek ga­limybių gėriui ar blogiui, malonumui ar skausmui, džiaugsmui ar siaubui, kiek mintis. Kitaip nei dangus, pragaras yra tiktaidvasios būsena. Kiekviena nuo visko atsiskyrusios dvasios būsena, kiekvienas kūrinio užsidarymas savo dvasios, savo proto kalėjime galiausiai yra pragaras. Pragaras nėra mums primestas iš šalies. Jis atsiranda viduje, tai – dvasinis vėžys…
Skaitydami įvairių šventųjų gyvenimų aprašymus, pradedant nuo pirmųjų krikščionybės amžių iki šių dienų, randame daugybę liudijimų apie realią pragaro ugnį… Nesiimu to nei tvirtinti, nei neigti, tačiau žinau, kad Šventasis Raštas ir Bažnyčia moko, jog pragaras tikrai yra. O jei išties tai ne tik nemaloni atsiskyrimo jausena, bet ir reali ugnis? Bet kuriuo atveju geriau į pragarą nepapulti
Šiuo metu pasaulyje nuo Dievo yra atsiskyrę maždaug trys milijardai žmonių, tačiau šią akimirką jie dar nėra pragare. Kai kurie iš jų išties džiaugiasi visais įmanomais gyvenimo malonumais. Kai kurie iš jų yra net gi patenkinti, kad yra atsiskyrę nuo Dievo. Tačiau tai – ne pragaras. Pragaras – tai ugnies ežeras. Paimkite Šventąjį Raštą ir atsiverskite Evangelijos pagal Matą 13 skyrių. Ten užrašyti tokie Jėzaus žodžiai:
„Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“ (Mt 13, 24 – 29).
šklausę Jėzaus palyginimą, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 13, 36 – 42)…
Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis