„Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 13, 42)
Piteris Rakmanas tvirtina, kad Evangelijos pagal Matą 13 skyriuje pasakojama apie dalykus, kurie gana aiškiai apibrėžiami:
- dirva – tai pasaulis,
- gera sėkla – karalystės vaikai,
- raugės – piktojo vaikai,
- pjovėjai – angelai,
- derliaus nuėmimas – pasaulio pabaiga,
- žioruojanti krosnis – tai ugnis.
Kristus pasakė tai labai aiškiai. Ugnis.
|
Kai žodis „velnias“ tampa priežodžiu, velnias ima valdyti jo besišaukiančiojo gyvenimą.
|
Tuo tarpu Peter Kreeft taip pat įsitikinęs, kad pragaras egzistuoja, tik jis yra kažkas kita, o ne amžina ugnies ir sieros bausmė. Tai, Kreeft nuomone, liudija medicinos patvirtinti mirties ir atgaivinimo iš mirties atvejai. Šie „keliautojai mirtimi“, ypač savižudžiai, dažnai atsiduria į K. S. Luiso „Didžiosiose skyrybose“ aprašytą „pilkąjį miestą“ stulbinamai panašioje vietoje (nors akivaizdu, kad nė vienas iš jų tos knygos nebuvo skaitęs): tai niūri vieta, joje visos jų problemos, nuo kurių jie žemėje bandė pabėgti, yra dar stipresnės. Tai natūralu, nes mūsų problemos niekada nebūna tiesiog išorėje, jos glūdi viduje, o nuo savęs pabėgti neįmanoma…
Kaip esu minėjęs, jūs girdite šiuo klausimu tiek įvairių juokų, kad su laiku apsiprantate ir imate manyti, kad jokio pragaro bei jo ugnies nėra. Ne vienas jaunas žmogus veja iš galvos bet kokias mintis apie pragarą. Kai kas sako: dangus – orams, pragaras – linksmybėms. Smarkiai juokaujama. Kai kas nors pateks į pragarą, išdulkės iš galvos visos linksmybės… Tačiau pirmasis sukrėtimas įvyks sužinojus, kad pragaras yra. Širdies gilumoj daugelis nuoširdžiai įsitikinę, kad pragaro nėra. Tačiau jis netikėtai atsiranda…
Manau, kad dauguma krikščionių, bent jau Lietuvoje, nors ir nenorom, sudvejoja: o gal vos dėlto pragaras yra? Jokiu būdu nelinkiu niekam mėginti tuo įsitikinti asmeniškai. Kol esame gyvi, kol turime laisvos valios galimybę, nesirinkime pragaro, bet visame kame ieškokime Dievo Gailestingumo.
Šv. Faustinos nuodėmklausys kun. Mykolas Sopočka labai gražiai sako: „Gali atsitikti, kad žmogus šio gyvenimo audrose praras visa, kas buvo jo grožis ir vertė: išeikvos savo tikėjimą, sutraukys meilės saitus, išpurvins savo sąžinę įvairiomis sunkiomis nuodėmėmis, bet jeigu dar turės vilties, kurios būtina sąlyga yra pasitikėjimas, inkarą, tai įsikabins juo į Dievo gailestingumo dugną ir išvengs visiško pražuvimo“…
Laimingi supratusieji, kad:
1. pragaras iš tiesų yra, nepriklausomai tikime juo, ar ne;
2. nepriklausomai, kas yra pragaras: ugnis ar būsena – geriau į jį nepakliūti;
3. pragare laukia niekuomet nesiliaujanti kančia;
4. nuo savęs pabėgti neįmanoma;
5. besiviliantys Dievo Gailestingumu išvengs pragaro kančių.
Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis