Taigi, šįkart išanalizuokime dar vieną laimės receptą. Jėzus apie jį taip sakė: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5, 4).

Išstudijavę visus bažnytinius raštus ir remdamiesi asmenine patirtimi, atrasime, jog šie žodžiai – gryniausia tiesa.

Kristus sako: jei norite laimės, pirmiausia atlikite viską, kad Aš būčiau jums reikalingesnis už viską pasaulyje, o po to – keliaukite į ašarų šalį, į liūdesio šalį, į žmonijos skausmų bei kentėjimų šalį. Palaiminti liūdintys. Palaiminti verkiantys, t.y. tie, kurie drąsiai žengia į vargo šalį, į tragedijos, vienatvės, nevilties šalį, į netikėjimo šalį.

Patys prisipildę Dievo, neškime Jį į kitų, ypač vargo ištiktų, žmonių gyvenimus.

Pirmuosius krikščionis vadino Dievo nešėjais. Išties geras pavadinimas. Mūsų tikslas – tapti Dievo malone pripildytais indais ir nešti Viešpaties palaiminimus į kitų žmonių gyvenimus.

Pasaulis moko: nori laimės, – bėk kuo toliau nuo skausmo, ašarų nelaimių. Kristus moko: nori laimės, – eik ten, kur neįmanoma gyventi be ašarų, kur sunku išbūti ir į ten nešk Viešpatį. Kai pamatysi geras permainas, tapsi laimingu žmogumi.

Man patiko minėtas pastorius Genadij, tvirtinantis, kad yra pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Jis verkia nuo laimės priepuolių…

Kiekvienas Dievo vaikas yra laimingas, nes Dievas atnaujina su atgimusiu žmogumi santykį ir visuomet to žmogaus gyvenime Dievas yra svarbiausias. Pamokslavęs pastorius nuoširdžiai ir pagrįstai tvirtino esąs laimingas, nes daug metų tarnauja lengvindamas žmonių skausmą. Kai kaskart kažkas keičiasi gėrio kryptimi, – jis laimingas…

Kai du narkomanai prieš dešimtmetį apsilankė jo namuose, nutiko taip, kad vienas iš tų narkomanų šiandien vadovauja kone didžiausiam reabilitacijos centrui visoje Rusijoje. Pastorius pagrįstai laimingas, nes tame yra jo pastangų dalis. Jis buvo laimingas, kai neseniai sutiko šį naujam gyvenimui prisikėlusį jaunuolį ir jį apkabino. Tai buvo laimė, plaukianti iš vienos dvasios ir vienos širdies.

Pastorius įsūnijo 26 vaikus. Tai daro jį laimingą. Tie žmonės, kurie net nenori pažvelgti į našlaitį ar nelaimingą, ieškodami vien asmeninės šeimyninės laimės, laimės nesuranda, jos nesukuria, o tik daugina nelaimes.

Per pastoriaus Genadij įkurtą Piligrimų respubliką perėjo pustrečio tūkstančio paauglių. Pastorius įdėjo milžinišką indėlį į gerą pasikeitusių jaunuolių likimuose. Kiekvienas, kuriam buvo paskelbta Geroji Naujiena, skelbėjui tampa laimės priežastimi…

Vienas iš pastoriaus įsūnytų sūnų, Andriejus, šventė amžiaus dvidešimtmetį. Andriejų į reabilitaciją atvežė, kai jam buvo 12 metų, o rūsiuose jis gyveno nuo 6 metų. Jo motina kažkada buvo žymi cirko artistė. Gyveno labai puikiai. Tarybiniais laikais turėjo kambarinę ir net asmeninę sargybą. Deja, žymioji cirko artistė, vaiko motina, prasigėrė. Ačiū Dievui, prieš mirtį reabilitacijos centro darbuotojų dėka spėjo atlikti atgailą. Girtuoklis jaunuolio tėvas dingo be žinios. Greičiausiai mirė. Didžiausia tikimybė, kad jį suėdė žiurkės, kaip ir daugybę benamių. Vyresnysis Andriejaus brolis pasikorė. Dar vienas brolis išprotėjo… Taigi, Andriejus tapo pastoriaus įsūniu. Jo gimtadienyje pastorių ištiko laimės priepuolis. Visi Andriejaus draugai – nepriekaištingi krikščionys. Andriejus puikiai užbaigė muzikos mokyklą ir Bažnyčioje atlieka šlovintojo tarnystę. Taip pat pats rašo giesmes, ir tokias gražias, tokias Dievo įkvėptas, kad jas jau pradeda giedoti viso pasaulio krikščionių bažnyčios. Kai per gimtadienį pastorius jį apkabino, vaikinas jam į ausį pasakė: „Ačiū, tėveli“. Tie du žodžiai brangesni už viso pasaulio auksą. Jie daro žmogų laimingą…