Sekmadieniniai skaitiniai

19399210_787862744714496_1647944752844014899_nDievas „kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu“ (Rom 2, 6 – 7)

(tęsinys, pradžia 07.09.)

Nebeprisimenu, ką aš daviau tam vienuoliui už Evangeliją, bet paėmiau ją, padėjau į skrynelę prie kitų savo daiktų ir pamiršau. Po kurio laiko vėl man užėjo noras gerti, nesitvėriau. Kuo greičiau atsirakinau skrynelę, ketindamas išsitraukti pinigų ir bėgti į karčemą. Pirmiausia man krito į akis Evangelija, ir staiga gyvai prisiminiau visa, ką man kalbėjo vienuolis, atsiverčiau ir ėmiau skaityti pirmąjį Mato skyrių. Perskaičiau jį visą ir ničnieko nesupratau, bet prisiminiau, kaip vienuolis sakė: „Nesvarbu, kad nesupranti, tik stropiai skaityk“. Nagi, manau sau, perskaitysiu dar vieną skyrių; perskai­čiau, ir pasidarė aiškiau. Jeigu jau taip, – ir trečią. Kai tik šį pradėjau, ūmai kareivinėse skambutis: į vietas ir gultis. Vadinasi, išeit už vartų jau nebegalima; taip ir likausi.
Rytą atsikėlęs ir nusiteikęs eiti degtinės, pagalvojau: perskaitysiu Evangelijos skyrių, – kas bus? Perskaičiau ir neišėjau. Vėl užsimanęs degtinės, dar ėmiau skaityti, ir palengvėjo. Tai mane padrąsino, pakėlė ūpą, ir kai tik imdavo vėl traukti degtinė, skaitydavau vis po skyrių. Kuo toliau, tuo buvo lengviau, galų gale, kai tik baigiau skaityti visus keturis evangelistus, noras gerti visai praėjo ir netgi pajutau pasibjaurėjimą degtine. Ir štai, lygiai dvidešimt metų aš visiškai nevartoju jokių svaigalų.
Visus stebino tokios mano permainos. Praėjus tre­jiems metams, vėl mane pakėlė į karininkus, vėliau – dar aukščiau, ir pagaliau buvau paskirtas vadu. Vedžiau, žmona pasitaikė gera, užgyvenom turto, ir dabar, ačiū Dievui, ir patys gyvenam, ir kiek išgalim vargšus šelpiam, keliaujančius maldininkus priimam. Jau mano ir sūnus karininkas, geras vaikinas.
Taigi klausyk, nuo to laiko, kai išsigydžiau nuo girtuoklystės, prisižadėjau visą gyvenimą kasdien skaityti Evangeliją – po vieną evangelistą per parą, nepaisydamas jokių kliūčių. Taip dabar ir darau. Jei pareigos užverčia mane darbu ir labai pavargstu, tai vakare atsigulęs prispiriu žmoną ar sūnų, kad prie manęs perskaitytų vieną evangelistą, ir taip nė dienos nepraleisdamas laikausi šios savo taisyklės. Iš dėkingumo ir Dievo garbei aptaisiau šią Evangeliją sidabru ir visuomet nešiojuosi ją prie krūtinės.
Gerte gerdamas malonę, keliauninkas išklausė šį kapitono pasakojimą ir tarė jam:
– Tokį pat pavyzdį mačiau ir aš. Mūsų sodžiaus fabrike buvo toks darbininkas, puikiai išmanęs savo amatą, geros širdies ir gerai apmokamas meistras, bet, deja, irgi išgėrinėjo, ir dažnai. Vienas dievobaimingas žmogus patarė jam, kad jis, kai tik užsimanys degtinės, sukalbėtų po 33 Jėzaus maldas, susidedančias iš šešių žodžių: Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio! Darbininkas paklausė, ėmė taip daryti ir greitai visai metė gerti. Ir ką gi dar? Po trejų metų išėjo į vienuolyną.

 

 

Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis