Dievas „kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu“ (Rom 2, 6 – 7)
Skirkime pakankamai laiko Šventojo Rašto skaitymui. Gyvenkime juo. Anot Rick Joyner, „artėja laikas, kai mes labai gailėsimės, jog iššvaistėme tiek daug brangaus laiko, kurdami bevertes televizijos laidas, leisdami menkaverčius žurnalus ar šiaip pramogaudami, užuot būtume atsidavę Žodžiui. Kaip vienas pamokslininkas yra pasakęs: „Krikščionis greičiau atiduos savo gyvybę už Bibliją, negu ims ją skaityti“. Kol turime Bibliją, skirkime jai deramą dėmesį“.
Lygiai tą patį galima pridurti apie Jėzaus maldą. Kol esame gyvi, nepaliaudami ją kalbėkime. Ji pažadina Dievo Gailestingumo gelmes, ji atveria Dangaus Karalystės vartus, ji drauge su Jėzumi nukryžiuotą nusikaltėlį tą pačią akimirką perkėlė į laimės salą: „Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39 – 43)…
Kad išmėginimai formuoja mūsų ištvermę, rodo begaliniai šventųjų gyvenimų liudijimai. Mes, šių dienų žmonės, dėl niekniekio susinerviname, apleidžiame pareigas Dievui bei artimui, ne retai mūsų dvasia apmiršta, susidūrusi su pirmaisiais sunkumais. Šitaip pametamas romiųjų palaiminimas…
Jokūbas Voraginietis pasakoja nepaprastą šventosios Marinos istoriją:
„Mergelė Marina buvo savo tėvo vienturtė. Kartą tėvas, užėjęs į vieną vienuolyną, pakeitė savo dukters išvaizdą – kad atrodytų ne kaip moteris, bet kaip vyras, ir paprašė abato bei vienuolyno brolių priimti jo vienturtį sūnų. Šiems pritarus jo prašymui, „vaikinas“ tapo vienuoliu ir visų buvo vadinamas broliu Marinu.
Marina ėmė gyventi labai pamaldžiai ir buvo nepaprastai nuolanki. Kai jai sukako dvidešimt septyneri, jos tėvas, pajutęs artėjant mirtį, pasišaukė savo dukterį ir, patikinęs dėl ateityje jos laukiančio gėrio, liepė niekuomet niekam neatskleisti, kad yra moteris.
Marina dažnai važinėdavo jaučiais kinkytu vežimu ir gabendavo į vienuolyną malkas. Ji buvo pratusi apsistoti pas vieną žmogų, kurio dukra pastojo nuo kažkokio kareivio. Paklausta, kas tai padarė, toji pareiškė, kad ją išniekinęs vienuolis Marinas. Marinas, paklaustas, kodėl padarė tokią niekšybę, prisipažino nusikaltęs ir meldė atleisti. Jis buvo tučtuojau išmestas už vienuolyno durų ir ten praleido trejus metus, misdamas tik gabalėliu duonos.
Vėliau, kai tariamas Marino sūnus buvo atjunkytas, berniukas buvo nusiųstas abatui, o šis atidavė jį Marinui išauklėti. Tad jiedu pragyveno prie vienuolyno durų dar dvejus metus. Marinas viską ištvėrė nepaprastai kantriai ir kiekvienąsyk dėkojo Dievui.
Galiausiai dėl Marino nusižeminimo ir kantrybės broliai pasigailėjo jo ir priėmė atgal į vienuolyną, skyrę jam menkas pareigas. Tas su viskuo mielai sutiko ir dirbo kantriai bei atsidavęs. Pagaliau nugyvenęs gerų darbų kupiną gyvenimą, iškeliavo pas Viešpatį.
Kai jo kūnas buvo prausiamas ir ruošiamas laidoti prastoje vietoje, besirūpinantieji kūnu pamatė, kad tai yra moteris. Apstulbę ir persigandę, visi pripažino smarkiai nusikaltę Dievo tarnaitei. Daugybė žmonių subėgo pažiūrėti to nepaprasto reginio ir meldė atleisti už nežinojimą ir paklydimą.
Marinos kūnas buvo pagarbiai palaidotas bažnyčioje. O tą, kuri buvo apšmeižusi Dievo tarnaitę, apsėdo demonas; tačiau ji pripažino savo nusikaltimą ir, atėjusi prie mergelės kapo, buvo išvaduota.
Prie jos kapo žmonės renkasi iš įvairiausių vietų, ir ten įvyksta daugel stebuklų“…
|
Kol tu pergyveni, kad kažkas tave kaltina, žemina ar persekioja, tol nepajėgi iš to išsivaduoti. Tačiau vos tu paleisi iš širdies susitelkusią nuoskaudą, atiduodamas ją į Dievo rankas, tą pačią akimirką viskas, kuo esi kaltinamas, dėl ko žeminamas ar persekiojamas atsigręš į tavo kaltintojus. Jie tavo likimo skausmingąją dalį perims sau. Tu gi išlaikyk sielos ramybę, saugodamas niekuomet netapti vienu iš jų.
|
Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis