Sekmadieniniai skaitiniai

21766786_835484416618995_1675787596314265828_n

„Kartą tariau: „VIEŠPATIE, pasigailėk manęs, išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs““ (Ps 41, 5)

 Iki šių dienų pasaulyje rasime tautų, garbinančių stabus, nešiojančių amuletus, atliekančių įvairiausius burtus, kad atsikratytų ligų. Manau, kad nieko nenustebinsiu, pasakydamas, jog ir Lietuvoje iki šiol kai kurie sergantieji naudojasi tokiomis „gydymosi“ priemonėmis. Dar liūdniau, kad tarp jų esama ir Dievą tikinčių krikščionių. Užuot pasitikėję Dievo Gailestingumu ar išmokę susitaikyti su turimo kryžiaus našta, nesulaukę trokštamo rezultato iš tradicinės medicinos bei maldų, jie imasi pagoniškų „gydymosi“ metodų, rizikuodami pakenkti tiek fizinei, tiek dvasinei sveikatai, o svarbiausia – būsimam savo pačių amžinajam gyvenimui…

Visi trokštame gyventi laimės saloje. Tačiau dar kartą turime užsiduoti klausimą, kur norime tą salą regėti: šiame ar būsimajame gyvenime? Radę teisingą atsakymą, suprasime, kad visų pirma reikia padėti sveikti sielai… Keliauninko pasakojimuose aprašoma atgailaujančio nusidėjėlio, kitados turtingo kunigaikščio, istorija. Ši istorija savo aktualumo neprarado iki mūsų dienų…
Aš buvau kunigaikštis, turėjau labai didelius turtus ir gyvenau kuo ištaigingiausiai, prabangiai ir palaidai. Mano žmona mirė, ir aš gyvenau su sūnumi, klestinčiu gvardijos kapitonu. Kartą, ruošdamasis į pobūvį pas vieną svarbų asmenį, labai supykau ant savo kamer­dinerio. Neiškentęs, kol atvės mano įsiūtis, žiauriai smogiau jam į galvą ir įsakiau išsiųsti jį į kaimą. Tai atsitiko vakare, o kitos dienos rytą kamerdineris mirė nuo galvos uždegimo. Bet man visa tai laimingai pasibaigė, apgailėjau savo neatsargumą, greit ir visai pamiršau. Praslinko šešios savaitės, ir tas miręs kamerdineris pradėjo man sapnuotis; kiekvieną naktį jis nedavė man ramybės ir priekaištavo, nuolat kartodamas: „Ne­dorėli, tu mano žudikas!“ Paskui aš ėmiau regėti jį ir iš tikrųjų, nemiegodamas. Kuo toliau, tuo dažniau jis man rodėsi, o vėliau beveik visai nebeatstojo. Galop ėmiau regėti ne tik jį, bet ir kitus mirusius vyrus, kuriuos buvau skaudžiai įžeidęs, ir moteris, kurias buvau suvedžiojęs. Visi jie be atvangos priekaištavo ir taip nedavė man ramybės, kad nebegalėjau nei miegoti, nei valgyti, nei ką nors veikti. Visiškai išsekau, oda pridžiūvo prie kaulų. Jokios prityrusių gydytojų pastangos nepadėjo. Išva­žiavau gydytis į svetimus kraštus, bet per pusę metų gydymo man nė kiek nepalengvėjo, o kankinantys regėji­mai vargino dar dažniau. Mane parvežė iš ten leisgyvį, mano siela išgyveno tikras pragaro kančias dar neatsiskyrusi nuo kūno. Tuomet įtikėjau, kad pragaras yra, ir patyriau, ką jis reiškia. Per šitą kankynę aš suvokiau savo nusižengimus, ėmiau gailėtis, priėjau išpažinties, daviau laisvę visiems man tarnavusiems žmonėms ir prisiekiau sau visą gyvenimą kamuoti save visokiais vargais ir tapti elgeta, kad dėl savo nusižengimų būčiau paties žemiausio luomo žmonių tarnas. Vos tik aš tam tvirtai pasiryžau, tuoj ir pasibaigė mane varginę regėjimai. Jaučiau tokį susitaikinimo su Dievu džiaugsmą ir malonę, kad negaliu ir apsakyti. Šitaip ir patyriau, kas yra rojus ir kokiu būdu mūsų širdyse atsiveria Dievo karalystė. Greitai aš visiškai pasveikau, įvykdžiau savo ketinimus ir su atsargos kareivio pasu slapta pasitraukiau iš savo gimtinės. Ir štai jau penkiolika metų klajoju po visą Sibirą. Kartais parsisamdydavau pas valstiečius ką valiodamas dirbti, kartais maitinausi Kristaus vardu. Ak, kokią palaimą ir sąžinės ramybę patyriau per visus šiuos nepriteklius! Tai iš tikrųjų gali pajusti tik tas, ką gailestingasis Užtarėjas ištraukė iš pragaro kančių į Dievo rojų…
Laimingi supratusieji, kad:
1. ligoje reikia kreiptis į Viešpatį bei gydytoją;
2. nors ir būtume išgydyti, vieną dieną vis tiek teks mirti;
3. nekrikščioniški „gydymosi“ būdai gali būti pražūtingi ir kūnui, ir sielai;
4. prieš gydydami kūną, pirmiausia pasirūpinkime sielos sveikata;
5. be Dievo pagalbos išbandymai visuomet bus per sunkūs.

 

Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis