„Kas tik šauksis VIEŠPATIES vardo, bus išgelbėtas“ (Joel 3, 5)
Įsidėmėkite! Bet koks iš mūsų lūpų išėjęs žodis yra statybinė medžiaga griovimui arba kūrimui. Kitkas neegzistuoja. Kitko nėra. Jis tikrai kažką sukurs ir tuo tikrai kažkas pasinaudos. Kai žmogus iš savo lūpų išleidžia pilną neapykantos žodį, – tai yra, pilną energijos, o tai reiškia tikėjimo, – tai ta energija yra užtaisas žodžiui. Tas žodis išeina į atmosferą ir kabo ten iki to laiko, kol kas nors panorės jį panaudoti griovimui arba kokios nors šalies sunaikinimui. Tuos žodžius naudoja globalinės tvarkos demonai. Tie demonai laukia, kol dvasiniame pasaulyje – atmosferoje – bus surinktas reikiamas kiekis užtaisytos medžiagos, ir tada jie ja ima naudotis ir statyti būtent tai, ko jiems reikia… Tai – įžvalgūs pastoriaus Andrejaus Šapovalovo žodžiai…
|
Kodėl tikėjimas Dievu prasideda nuo aukos? Todėl, kad neišmokęs atsisakyti žemiškųjų dalykų, neišlaikysi ryšio su Dievu, o Jo Akivaizdos neturėsi jėgų ištverti.
|
Liūdna, tačiau gyvenimas rodo, jog šios negatyvios statybinė medžiagos mastai intensyviai kaupiasi…
Psichiatrai ir psichoterapeutai su dideliu nerimu konstatuoja katastrofiškai augantį žmonių, patiriančių dvasinę tuštumą, skaičių. Visi pastebime vos ne masinę depresiją, baimes, stresus, isteriją ir maniakinį elgesį. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, šiandien mažų mažiausiai du milijonai žmonių serga sunkia depresijos forma. Dauguma jų – savo pačių ir kitų ištartų žodžių aukos…
Beje, atvykstantys žmonės kartais manęs klausia, ar susirgus reikia gydytis? Klausia, iš anksto turėdami nuostatą nesikreipti į gydytojus, manydami, kad užteks tik maldų. Aš visiems visuomet sakau, kad gydytojų pagalbos neatsisakytų. Jei nepasitiki vienu gydytoju, galima kreiptis į kelis. Tiems, kurie vis dėlto nusprendė, kad užtenka pasitikėti vien Dievo pagalba, kuri, be abejo, išties svarbi ir svarbiausia, noriu pasakyti, kad Bažnyčios tėvai tvirtina, jog apsisprendimas nesinaudoti gydytojų patarnavimu įmanomas jei žmogus dėl didesnių dvasinių siekių nutaria ugdytis kentėjimuose ir besąlygiškai atsiduoda Dievo valiai. Tačiau tokiais atvejais net ir už vienintelį „Oi!“ reikės prieš Viešpatį atsiskaityti. Sąmoningai pasirinkusiam kentėjimus be medicinos pagalbos belieka vienintelis kelias – džiaugsmingas dėkingumas. Tokį kelią buvo pasirinkęs ne vienas šventasis… Kiekvienam linkiu didelės dvasinės tvirtybės kentėjimuose, bet nuoširdžiai rekomenduoju ieškoti ir gydytojų pagalbos… Mano patirtyje yra ne vienas atvejis, kai žmonės atsisako gydymo, deja, dažniausiai ne dėl dvasinių paskatų, tariamai jiems netinka jokie vaistai ir t.t., po to tenka juos motyvuoti sudvasinti kančią, kenčiant drauge su Kristumi, tačiau, kai atgula į patalą, ryžtas išblėsta, o medicina lieka bejėgė. Pažįstu keletą tokių nelaimingų, nebepajėgiančių nei gyventi, nei numirti…
Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis