„Slaptasis“ Vatikano archyvas tampa apaštaliniu

 

 

b46b458ef1d579a0911b9e0e416f81c5c7a798cb

Spalio 28 dieną paskelbtu popiežiaus potvarkiu „Slaptojo Vatikano archyvo“ pavadinimas yra keičiamas į „Apaštalinį Vatikano archyvą“. Potvarkis paskelbtas Motu Proprio „Istorinė patirtis“ forma. Jo esmė yra, pasikeitus kultūrinėms ir lingvistinėms sąlygoms, pašalinti dviprasmybę: archyvas nėra slaptas ir jame nėra nuo žmonijos slepiamos, kaip kartais spekuliuojama, ypatingos paslaptys. Prieš keletą šimtų metų šis žodis lotynų kalba reiškė ką kitą.

„Istorinė patirtis moko, kad kiekviena žmogiška institucija (…) yra fatališkai paliečiama laiko ir, kad išliktų ištikima sau pačiai ir savo idealams, jaučia poreikį ne vien keisti savo veidą, bet taip pat įvairioms epochoms ir kultūroms perteikti ją įkvepiančias vertybes, įgyvendinti deramą ir kartais būtiną atsinaujinimą“, – rašoma popiežiaus Pranciškaus potvarkyje. Jame pristatoma ir paaiškinama Slaptojo Vatikano archyvo, ne vien katalikų Bažnyčiai, bet ir visos žmonijos kultūrai svarbaus paveldo atsiradimas ir vystymasis.

 

Pirmasis Popiežiškojo archyvo branduolys buvo suformuotas iš Apaštalinės bibliotekos ir kitų archyvų XVII amžiaus pirmame ir antrame dešimtmetyje. Maždaug nuo XVII vidurio prigijo Archivum Secretum Vaticanum – „Slaptojo Vatikano archyvo“ – pavadinimas. Pirmą kartą jis pavartotas apie 1646 metus. Archyvas sparčiai augo ir iš daugelio kraštų ateidavo prašymų pasidalinti jo dokumentų ar knygų nuorašais. Garsusis filosofas ir matematikas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas 1702 metais jį pavadino „Europos archyvu“. Nuo 1881 metų archyvas yra atviras kiekvienos šalies tyrinėtojams. Jo kaupimas, išlaikymas ir atvėrimas yra Bažnyčios tarnystė kultūrai ir mokslininkams iš viso pasaulio. Šimtų tūkstančių archyvo dokumentų sisteminimas ir svarbiausių dokumentų skaitmeninimas yra šios tarnystės tąsa.

Būtent todėl prasminga atnaujinti ir patį pavadinimą. Lotyniškas žodis secretumreiškia ne ką kitą, o „privatus, atskiras“. Jis buvo visiškai suprantamas ir natūralus 1610 – 1612 metais, kai Paulius V nurodė suformuoti naują archyvą, skirtą jo reikmėms. Kitaip tariant, „Slaptasis Vatikano archyvas“ reiškė tai, kad tai popiežiaus archyvas, skirtas jo poreikiams, priklausomas nuo jo jurisdikcijos. Analogiškai buvo vadinami ir karalių ar kunigaikščių archyvai.

 

„Kol gyvavo lotynų kalbos ir iš jos gimusių kalbų artimo ryšio suvokimas, nebuvo poreikio paaiškinti ar net teisinti Archivum secretum titulo. Bet dėl laipsniškų semantinių pokyčių šiuolaikinėse kalbose ir kultūrose, įvairių tautų socialinio jautrumo slinkčių didesniu ar mažesniu laipsniu terminas secretum tapo ne taip suprantamas, nusidažė dviprasmiškomis ir net negatyviomis spalvomis. Praradus tikrąją termino secretum prasmę ir instinktyviai ją susiejus su šiuolaikiniu žodžiu „paslaptis“, kai kuriose aplinkose ir institucijose, taip pat turinčiose tam tikrą kultūrinį svorį, toks žodžio vartojimas įgijo neigiamą slėpimo, nerodymo, rezervavimo mažam skaičiui prasmę. Visai priešingą tam, kuo visada buvo ir nori būti Slaptasis Vatikano archyvas“, – rašo Pranciškus, nurodymas savo potvarkio motyvą.

Vatican info.