Yra pasaulyje žmonių kurie paniškai bijo šunų. Visų – didelių ir mažų.  Tokius, pamačius palaidą šunį, gali ištikti ir panikos priepuolis. Lietuva ir Alytus neišsiskiria pasaulyje šunų gausa. Tačiau jų tikrai yra ne viena dešimtis. Deja, šunų augintojų būna įvairių. Vieniems šuo yra pasipuikavimo „daiktas“ , kitiems – šeimos narys, bijantiems šunų – padidintas pavojus. Po griežtų reikalavimų susirinkti šunų paliktus ekskrimentus jų kiekiai laukuose ir gazonuose gerokai apmažėjo, bet neišnyko. Vis dar atsiranda šeimininkų manančių, kad šuns išmatos yra nekenksmingos ir jų tvarkyti nereikia. Geriausiai tai matosi nutirpus sniegui. Dalis šunų augintojų savo globotinius po miestus vedžiojasi be pavadžio, nors reikalavimo šunis vedžioti tik su pavadžiu yra privalomas.  „Šunininkai“ įvairiai aiškina kodėl šuo be pavadžio: „jis – nepiktybinis“ , „jis dar niekam neįkando“, „jis – socializuotas“. Gal būt tai ir tiesa, bet sutiktas žmogus to nežino ir šuns šeimininko šūksnis „tik nebijokit“ dar labiau išgąsdina praeivį. Ar gali žinoti kaip pasielgs pusės veršiuko dydžio šuo, nors dažnokai agresyviai elgiasi mažesnių veislių šunys. Palaidi šunys gali lakstyti tam įrengtose aikštelėse kurių yra ir Alytuje. Gal per mažai, bet jų yra. Dažniausiai šunys yra gerai išauklėti ir yra   konkrečios šeimos narys, bet to kiti žmonės nežino. Tad pavadėlis padeda išspręsti „šunų baimės“ problemą.

„Alytaus laikas“