Tomas Tomilinas. Kas sumokės už mokesčių mažinimą?

2160

Iš esmės Vyriausybė, pateikusi mokesčių ir socialinio draudimo reformų projektą, vykdo rinkimų pažadus. Tačiau Seimas šias reformas galės priimti tik įvertinęs kelis nerimą keliančius aspektus, kurių rinkimų programoje nebuvo. Tad įvardinkim – tai „Sodros“ senatvės pensijų pajamų mažinimas ir neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) taikymo plėtimas. Ar tai geriausi sprendimai?

Kaip ir žadėjome, mokesčių tarifai bus sujungti, o bazinė pensija perkelta iš „Sodros“ į biudžetą – pensijų bazė teoriškai turės stabilesnį finansinį pagrindą. Tačiau vienas reikšmingiausių pasiekimų – „Sodrai“ bus panaikinta prievolė dabartinių pensininkų sąskaita finansuoti privačius pensijų fondus.

Šiam politiniam tikslui privatūs fondai prieštaravo, tačiau Vyriausybė pasiekė kompromisą – pasiūlytas valstybės tarpininkavimas ir automatinis kvietimas taupyti visiems nuo 40 metų bei solidus prisidėjimas prie kaupimo iš valstybės biudžeto (bet ne iš „Sodros“ biudžeto, kaip buvo iki šiol).

Neutraliai vertinu ir „Sodros“ lubas – „Sodra“ iš tiesų yra draudimas. Jei ribojame, kiek žmogus gali gauti iš „Sodros“ tapęs pensininku, tai normalu ir lubos, kiek jis turi sumokėti dirbdamas. „Sodros“ lubos nebėra pataikavimas turtingiems, nes tiems, kam bus taikomos „Sodros“ lubos, atsiranda ir progresiniai (didėjantys) mokesčių tarifai. „Sodra“ yra stabilus, patikimas pinigų senatvei kaupimo fondas. Taip, jis priklauso nuo valstybės ekonominės situacijos. Taip, būsimo pensininko pensija priklauso nuo to, kiek dabar uždirba vidutinio amžiaus žmonės. Bet tikėjimas, kad privatus pensijų kaupimas kaip nors apsaugos nuo šios priklausomybės, yra naivus. Parodykite valstybę, kur žmonės gauna mažas algas, o pensininkai maudosi privačių pensijų fondų piniguose?

Todėl nepalaikau Vyriausybės siūlymo mažinti „Sodros“ pajamas, t. y. – 2 procentiniais punktais mažinti „Sodros“ įmoką, nepasiūlius, kuo kompensuoti dėl to atsirandantį „Sodros“ biudžeto mažėjimą.

Be to, turiu abejonių ir dėl siūlomo neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) taikymo išplėtimo. NPD šiuo metu taikomas uždirbantiems iki 1160 Eur/mėn. pajamų. Vyriausybė siūlo NPD taikyti ir tiems, kas uždirba iki 2000 eurų. Sutinku, kad vidutinį atlyginimą uždirbantys žmonės turi mokėti tik minimalų gyventojų pajamų mokestį, o dar mažiau uždirbantys – iš viso jo nemokėti. Tačiau ar socialiai teisingos yra mokesčių lengvatos tiems, kurie uždirba kelis tūkstančius eurų per mėnesį?

Mokesčių mažinimas tikrai skamba patraukliai, tačiau negautos biudžeto pajamos reiškia silpnesnį valstybės sektorių. Pasiūlymas diskutuotinas todėl, kad mes jau esame „pirmūnai“ pagal darbo jėgos pigumą. Jei dar tapsime, kaip sako Raimondas Kuodis, lyderiai viešojo sektoriaus „neįgalume“, vargu ar pasieksime atskirties mažinimo tikslus. Švietimas, mokslas, kultūra, sveikatos apsauga ir socialinė politika mažina socialinę atskirtį, užtikrina lygesnes „starto“ pozicijas gyventojams ir didina BVP. Užsienio investicijos ateina į tas šalis, kurios kuria, o ne griauna gerovės valstybės sistemas. Jei auga BVP, jei pavyksta ištraukti iš šešėlio daugiau pajamų, augimą racionalu nukreipti į šių sektorių įgalinimą.

Beje, viešojo sektoriaus nereikia painioti su vadinamąja biurokratų armija. Ši Vyriausybė sėkmingai reformuoja viešą sektorių, atsisako perteklinio biurokratinio aparato, kelia jo efektyvumo standartus. Tačiau ar mažindami mokesčius, kai auga šalies BVP, tikrai laimėsime dar didesnį augimą? Tai tik prielaida. Galima daryti ir priešingą prielaidą: ekonomika augs, jei tuos pinigus nukreipsime į biudžetininkų algų kėlimą, mokslą, regioninę ar šeimos politiką. Viešas sektorius dėl darbo jėgos konkuruos su privačiu, taip sudarydamas sąlygas atlyginimų kėlimui ir ekonomikos augimui. Tuo tarpu mažesni mokesčiai savaime negarantuoja atlyginimų kėlimo privačiame sektoriuje.

Jau turėjome mokesčių mažinimo vajų prie ankstesnių valdžių. Ar kas nors nuo to pagerėjo? Kaip buvom, taip ir likom socialinių rodiklių uodegoje ES.

O dabar dar kartą primenu galimybę, įtvirtintą LVŽS rinkimų programoje, kuri leistų tvariai mažinti mokesčius, o taip pat daryti socialines investicijas.

Analizuojant Finansų ministerijos duomenis, galime atrasti dvi Lietuvas. Vienoje iš jų matome arti 100 tūkstančių lietuvių, gaunančių 2000 eurų (Seimo nario algos dydžio) pajamas ir daugiau. Tai pasiturintys ir labai turtingi žmonės. Tuo tarpu kitoje – beveik milijonas tautiečių su mažesnėmis nei 2000 eurų pajamomis. Be to, 100 tūkstančių pasiturinčiųjų gauna beveik tokias pat asmenines pajamas (~7 mlrd. Eur), kokias uždirba visas likęs milijonas dirbančiųjų (~9 mlrd. Eur). Paradoksalu, bet būtent tie daugiausiai pajamų gaunantys sumoka mažiau mokesčių, gauna pajamas ne darbo užmokesčiu, nors visame pasaulyje seniai išrasti progresiniai GPM tarifai visoms pajamoms.

Kaip manote, ar tikrai negali Seimo nariai ir gerokai už juos turtingesni sumokėti vienu ar dviem procentais didesnį GPM nuo visų savo pajamų? Tikrai gali. Tam reikia visuotinio pajamų deklaravimo ir progresinio tarifo nuo visų pajamų, o ne tik nuo darbo pajamų. Vienas ar du papildomi procentai nuo visų turtingųjų pajamų tikriausiai kompensuotų mokesčių mažinimą vidutiniokams. O kapitalo pelno mokestis, kaip buvo, taip ir liks labai konkurencingas (15 proc. ir 5 proc. smulkiesiems), todėl argumentas, kad mokesčiai atbaidys investuotojus, čia būtų neaktualus.

Mokesčių politika yra ne tik profesionali finansininkų sritis, tai visų pirma normatyvinė (vertybinė, idėjinė, ideologinė) diskusija. Formuojant savo požiūrį į mokesčių politiką, reikia atsakyti į du nesudėtingus klausimus. Vienas, ar siūlomi pakeitimai didina valstybės vaidmenį ekonomikoje? Kitas, ar mokesčių pertvarka mažina socialinę atskirtį? Kol kas abu atsakymai yra labiau neigiami. Tuo tarpu Seime diskusija tik prasideda. Daugelis Vyriausybės pristatytos reformos komponentų priimtini ir teisingi. Ypač palaikau šešėlinės ekonomikos mažinimo priemones: mokesčių lengvatą legalioms statyboms ar automobilių remontui, mokestinę amnestiją ir t. t. Tačiau tikiuosi, kad Seimas turės pakankamai ryžto žengti žingsnį ir tikrųjų progresinių mokesčių link, kad ilgai laukta mokesčių reforma nesilpnintų mūsų valstybės ir leistų gyventojams pajusti gyvenimo kokybės gerėjimą.

Tomas Tomilinas,
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės pavaduotojas