Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su praėjusių metų ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviais. Alytų aplankė ir jautrių patirčių persunktą pasakojimą padovanojo du šios ypatingos misijos atstovai – Simona Budreckaitė ir Laimis Kasperavičius. Juos bibliotekos salėje pasitiko dviejų kartų atstovai – laisve alsuojantis jaunimas ir tremtį patyrę žilagalviai senoliai.
„Misija Sibiras‘17“ ekspedicijos metu šešiolika Lietuvos jaunuolių vyko į neaprėpiamai plačią Irkutsko sritį. Tvarkė apleistas, gamtos pasiglemžtas lietuvių tremtinių kapinaites Tulūno bei Nižneudinsko rajonuose. Aplankytose amžino poilsio vietose – storakamieniai medžiai krituoliai, besiganančios karvės ir sirpstančios žemuogės, simbolizuojančios gyvybės atsinaujinimo ratą. Kapinaičių teko gerokai paieškoti, mat dalies jų žemėlapiuose jau nebėra. Tad pėsčiomis buvo nukeliauta daugiau nei šimtas kilometrų. Per dvi savaites devyniose kapinaitėse iškilo devyni šviežia mediena kvepiantys, lietuviškos kryždirbystės tradicijomis puošti kryžiai. Dainingi ekspedicijos dalyviai mirusiųjų atminimą pagerbė ne tik sugiedodami Lietuvos himną, bet ir įsodrindami miškų, kuriuose ilsisi išvargę tremtinių kauleliai, orą ilgesingomis lietuviškomis dainomis.
„Misija Sibiras‘17“ dalyviai stengėsi įsigilinti ir į lietuvių tremtinių likimus. Susitiko su Sibire tebegyvenančiais lietuviais ar jų artimaisiais – keliaudami iš vienos gyvenvietės į kitą aptiko net aštuonis lietuviškų šaknų turinčius žmones.
Žygeivių patirtis neįkainojama, sunki tiek fiziškai, tiek emociškai. Daugiau nei 20 kg svoris ant nugaros, kiekvieną žingsnį apsunkinanti, nesvetingai kliuksinti pelkė, tik valios pastangomis kažkaip dar tebesikilojančios kojos, meškų pėdsakus ką tik pamačiusios ir iš siaubo suapvalėjusios akys, mažai geriamojo vandens ir kepinantis 38 laipsnių karštis – visa tai ilgam įsirėžė atmintin. O dar intensyvios emocijos… Gautos iš sutiktų žmonių, iš Sibire tebetvyrančios lietuviškumo auros, iš supratimo, kad istorija yra labai gyva ir dabartis taip pat tuoj taps istorija.
Tačiau visos gražios istorinio atminimo išsaugojimo istorijos turi ir priešistorę. Tad kaip gi 2017 metais buvo suformuota grupė ir suorganizuota ekspedicija?
„Kasmet galutinės ekspedicijos komandos paskelbimas projektui yra savotiška šventė ir įrodymas, jog pilietiškų žmonių kasmet daugėja. 2017 metais sulaukėme rekordinio skaičiaus atrankos anketų, o su augančiu susidomėjusiųjų projektu skaičiumi, auga ir mūsų atsakomybė. Į Sibirą išvyksta komanda, kuri galėtų dirbti efektyviausiai, todėl bandomojo žygio metu atkreipiamas dėmesys ne vien į fizinį dalyvių pasirengimą, bet ir į jų norą dirbti vardan vieno tikslo. Dar svarbiau – dirbti ne individualiai, o su komanda, nes tik taip pavyksta atlikti pilietiškumo misiją“, – taip apie galutinį atrankos etapą yra pasakojęs „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas.
Simona Budreckaitė ir Laimis Kasperavičius, kreipdamiesi į alytiškius, padrąsino visus atkakliai siekti savo tikslų ir prisipažino, kad patys į misiją pateko anaiptol ne iš pirmo karto – Laimis buvo atrinktas po antrojo bandymo, o Simonai bandomąjį žygį Lietuvoje teko įveikti net tris kartus.
Projekto „Misija Sibiras“ idėja, gimusi prieš trylika metų, nejučia pavirto reiškiniu – kasmetinės ekspedicijos, dešimtys sutiktų lietuvių, daugiau nei šimtas sutvarkytų kapinių, dešimt dokumentinių filmų, šimtai fotografijų parodų ir tūkstančius kartų pasidalinta istorija. Pagrindinį projekto tikslą – norą išsaugoti istoriją gyvą – palaiko vis daugiau žmonių, o pretendentų tapti ekspedicijų dalyviais kasmet būna beveik tūkstantis.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.