Pasiilgę sniego ir šaltuko žmonės net kažkaip švelniai priekaištauja kelininkams už nesutvarkytus šaligatvius ir gatves. Ai, dažnai sninga, daug prisnigo, tai ko čia rūstauti ant tų tvarkytojų. Entuziastingesni net ir šiupelius į rankas paėmė.  Vienu žodžiu smagi žiema, kokios jau senai nebuvo. Tokia žiema ne mažiau džiaugiasi ir šunys.  Ko ne visi didesni sniego gumulai prie šaligatvių pažymėti gelsva spalva. Šunys nesivaržydami palieka savo žymenis. Palieka jie ir krūveles po rimtesnių gamtinių reikalų. Vasaromis šeimininkai dar bando surinkti savo augintinių „dovanėles“ , o dabar, žiemą  mažai kas varginasi. Ant  šaligatvių krūvelių tiek, kad galima pamanyti einant minų lauku. Kas pasikeitė nuo vasaros, aišku, kad niekas, viešose vietose būtina susirinkti viską ką palieka šunys, o ne bandyti užmesti sniego gniūžtę. Vos pradės tirpti sniegas ir šaligatviai atrodys ne kaip. Kita dabartinės žiemos problema vos ne ant pėsčiųjų takų nutrenkti automobiliai. Jie nenaudojami, nes paskendę sniege nuo stogo iki ratų ir apeiti juos tampa problema. Tenka klampoti pusnimis. Apie sąmoningumą ir pagarbą kitiems, nėra ko kalbėti, bet gal viena kita drausminanti bauda sužadintų norą atsižvelgti ir į kitų miestelėnų interesus. Tėvai su vėžimėliais ar senesni žmonės net stena kai reikia įveikti kelyje išdygusias kliūtis. O juk užtektų bent metrų patraukti automobilį ir tokios problemos nebūtų.

Tikrai lietuvaičiai buvo pasiilgę žiemos, kiek visokiausių sniego dirbinių prigaminta. Seniai besmegeniai jau praeitis, dabar snieginiai drambliai ar Ferariai  surenčiami. Miela akiai ir širdžiai. Kaip ne kaip mes visgi šiauriečiai.

„Alytaus laikas“