1986 metų balandžio 26 dieną įvyko katastrofa Černobylio atominėje elektrinėje.  Černobylio miestelis yra už 600 kilometrų nuo Vilniaus, o nuo Ukrainos sostinės Kijevo  už 110 kilometrų. Pasklidusi radiacija palietė nedidelę dalį pietinės Lietuvos, ženkliai labiau nukentėjo Švedija, Lenkija, Vokietija. Daugiausiai nukentėjo Ukraina ir Baltarusija.

Ne per seniausiai knygynuose pasirodė Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Perskaityti verta ne tik todėl, kad baltarusių rašytoja gavo Nobelio literatūros premiją, bet greičiau todėl, kad skaitytojai suprastų koks bevertis žmogaus gyvenimas buvo sovietų sąjungos laikais. Melas, apgaulė, šantažas buvo įprasti bolševikinės valdžios veiklos metodai, siekiant priversti gyventojus daryti tai kas buvo naudinga valdžiai, bet labai pavojinga ar net mirtina eiliniam žmogui. Šiemet sukanka trisdešimt metų nuo sprogimų serijos, kurios sugriovė Černobylio AE 4 – ojo bloko reaktorių ir pastatą. Černobylio katastrofa tapo didžiausia XX amžiaus technologijos katastrofa. Dauguma tų, kurie dalyvavo likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmes, mirė didelėse kančiose, o tie kurie liko gyvi tapo invalidais. Diduma, todėl, kad valdžia sąmoningai slėpė bet kokią informaciją apie radiacijos poveikį žmogaus organizmui. Knygoje labai taikliai pateikiama tikroviška informacija apie avarijos pasekmes patyrusių vyrų ir moterų, vaikų ir senelių išgyvenimus, juos prislėgusios nelaimės akivaizdoje.
Pirmiausiai šią knygą turėtų perskaityti tie, kurie vis dar prisimena „gerus sovietinius laikus“. Gal skaitydami pagaliau suvoks, kad tarybinės sistemos tikslas buvo asmenybės naikinimas visomis įmanomomis priemonėmis. Skaitant „Černobylio maldą“ kūnu nekart nueina šiurpuliukai. Siaubas.

Domas Poškus