Prieš 60 metų Romoje susirinkę 6 Europos valstybių vadovai net negalėjo pagalvoti, kad jų kuriama sąjunga taps tokia didelė kaip šiandien. Dabar ji vienija 27 valstybes. Dar kelios valstybės nori įstoti į Europos Sąjungą. Bet taip stipriai išaugusi ES susiduria su didelėmis vidinėmis problemomis. Vienos šalys nori didesnės integracijos, kitos  kaip tik atvirkščiai – kuo mažesnės. Paradoksalu, bet daugiausiai suverenumo nori atsisakyti didžiausios ES ekonominės galybės – Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, na o vidutiniokės Lenkija, Vengrija, Slovakija, Čekija  siekia išlikti kuo daugiau savarankiškos. Tačiau tokia padėtis kuomet savo suverenumą saugančios valstybės trukdė norinčioms labiau integruotis jau praeityje. Tokiu būdu ES viduje susikurs dviejų integravimosi lygių valstybių blokai. Lietuva irgi turės apsispręsti su kuo jai pakeliui. Elementari ekonominė ir politinė  logika sako, kad reikėtų labiau suartėti su stipraus ekonominio potencialo valstybėmis Vokietija, Prancūzija, tuomet ir mūsų ekonomika augtų sparčiau. Jeigu bus apsispręsta sekti Lenkijos pėdomis – tai greičiausiai neišvengsime neaiškios ekonominės perspektyvos. Per didelė ekonominė Lietuvos ir Lenkijos integracija mūsų valstybei būtų daugiau žalinga nei naudinga. Lenkija siekia didelės įtakos ES besiremdama, iš esmės, tik savo šalies gyventojų skaičiumi. Jos ekonomika dar nepasiekė tokio lygio, kuris galėtų tapti sektinu kitoms ES narėms. Kaip sakoma ambicijų daug, o amunicijos mažoka.

Nuo pasirinkto Lietuvos kelio priklausys ir  mūsų ateitis. Pažangą ir gerovę pasieksime sparčiais žingsniais ar judėsime lėtai. Tad šis sprendimas su kuo mes  su Vokietija ir etc. ar su Lenkija ir vidurio Europa ir lems kaip mes gyvensime jau netolimoje ateityje.

„Alytaus laikas“