Negali žmonės be grybų. Grybų rinkimas, vieniems – tai pramoga , kitiems – būtinybė. Bet daugumai  grybai – skanėstas, kuriuo norisi pasilepinti. Šiemečiai orai nėra palankūs grybų augimui, per daug karšta, per mažai lietaus. Tačiau žmonės eina į miškus tikėdamiesi rasti voveruškų bent jau vienam pavalgymui. Voveraitės – ne tik gamtos dovanotas delikatesas, bet ir naudingų medžiagų šaltinis, kuris ir gydo. Taip sako gydytojas Alvydas Unikauskas. „Voveraitės suteikia daug naudos. Suvalgę apie 55 gramus šių geltonų grybų, gauname ne tik įvairiausių vitaminų ir mineralų, bet ir skaidulų“, – pasakoja A. Unikauskas.

Gydytojo teigimu, šiuose grybuose gausu geležies. „55 gramuose jos yra daugiau nei penktadalis dienos normos“, – nurodo jis.

Kadangi hemoglobino įsotinimas deguonimi kraujyje priklauso nuo geležies, o smegenys sunaudoja apie 20 proc. deguonies, kurį gauname, geležis tiesiogiai susijusi su smegenų sveikata ir funkcijomis.

Dar viena voveraičių nauda sveikatai – jose gausu vario, kuris užtikrina normalų žmogaus vystymąsi ir augimą. Be to, šie grybai mažina antrojo tipo cukrinio diabeto riziką.

Voveraitės turi naudos ir išvaizdai: jos gerina odos būklę ir yra vienas geriausių vitamino B3 šaltinių, kuris mažina odos problemas, sudirgimą ar net gydo ligas.

Maža to, voveraitės malšina stresą. Tam čia padeda vitaminas B5, kurio taip pat gausu šiuose grybuose.

Vidutinių gabumų grybautojai per 4 valandas randa apie 600 – 900 gramų voveraičių. Tai tuomet kai žinomos grybų augimvietės. Maždaug po tiek, šiuo metu,  atnešama į supirktuves. Diletantai suranda apie 100 -200 gramų grybų. O tie kurie nekantrūs, bet norintys paskanauti, voveraites perka pakelėse ar turgeliuose. Grybų pirkimo procesas vyksta maždaug taip, sužinojus kainą prasideda priekaištai dėl grybų dydžio, spalvos ir kiekio. Pamažu pereinama prie sąžinės reikalų, kas kiek uždirba ir ar ne gėda pakelėje taip plėšikauti. Kadangi prekeiviai jau pripratę prie tokių pokalbių, tai jie kantriai  patyli, kol pinigai iš pirkėjo piniginės persikrausto į jų kišenę. Nusipirkę grybų ir važiuodami namų pusėn, pirkėjai toliau pykčiu ir keiksmais  skandina savo „nevykusį“ sandėrį. Tačiau namuose „pasmožinus“ voveruškas su svogūnėliu ir grietine, kažkaip apima palaima, ir tas pakelės prekeivis tampa jau ne visišku „ žuliku“. Juk ir jam reikia gyventi. Ir taip šis procesas kartojasi diena po dienos, savaitė po savaitės. Situacija gali pasikeisti tik tuo atveju, jei  grybai pradės augti taip, kaip jie augo praėjusiais metais, o tam lietučio reikia.

Skanaus!

„Alytaus laikas“