Pono Tado vardas girdėtas daugumai, tačiau anaiptol ne kiekvienas galėtų tiksliai įvardyti, kas jis yra. „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ – tai vienas žymiausių Adomo Mickevičiaus kūrinių, poema, parašyta 1832–1834 m. Paryžiuje. Epiniame pasakojime atskleidžiamas Lietuvos bajorų ir valstiečių gyvenimas, jų žygiai ir juokingi nutikimai, intrigos. Šis kūrinys parašytas lenkų kalba, kaip ir visa rašytojo kūryba, kurią aprėpti vienoje pastraipoje neįmanoma.
Adomo Mickevičiaus literatūrinį palikimą tinkamiausiai įvertina tie, kurie įsigilina į jo vingrų gyvenimo kelią. Adomas Mickevičius gyveno itin neramiais laikais. Jis įvairiuose šaltiniuose apibūdinamas daugybe epitetų: poetas, politinis aktyvistas, patriotas, kariuomenės organizatorius, dėstytojas, meilužis, pranašas. Jaunatviškai maksimalistiški idealai, slaptos studentų organizacijos, vienuolyno-kalėjimo celių tyla, revoliucingos mintys ir draugai – šie ir kiti Adomo Mickevičiaus biografijoje šmėžuojantys motyvai byloja apie neeilinę asmenybę.
Ar Adomas Mickevičius mokėjo lietuviškai? Ar jis gimė Zaosėje? Ar Lietuvoje yra jo autentiškų rankraščių? Kokie žmonės sukosi jo gyvenime?.. Į šiuos ir kitus klausimus bando atsakyti istorikai, pasitelkdami šaltą logiką ir faktus.
Dzūkijoje taip pat galima rasti nemažai literatūros ir istorijos žinovų, tad kodėl gi nepadiskutavus? Alytiškius į pokalbį pakvietė A.Mickevičiaus muziejaus Vilniuje įkūrėjas bei ilgametis direktorius, poetas, žurnalistas, vertėjas Rimantas Šalna ir istorikas Linas Janulevičius. Taip Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko intriguojantis pokalbis „Adomas Mickevičius: tolimas, artimas…“
Rimantas Šalna yra vienas žinomiausių A.Mickevičiaus kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojų. Jis teigia, kad svarbu atkurti psichologinį šios asmenybės portretą ir, kiek tai įmanoma, artėti tiesos link.
„Mes visą gyvenimą einame teisybės link, bet šimtaprocentinės teisybės niekada nerandame, – sako R.Šalna ir prisimena anksti užgimusį asmeninį poreikį nenuilstamai gilintis į poeto gyvenimo niuansus: – A.Mickevičius man buvo artimas nuo vaikystės, jį man dar mažam nuolat skaitydavo mama, o jai vaikystėje šio autoriaus kūrybą skaitydavo močiutė.“
Antrasis diskusijos bibliotekoje dalyvis – istorikas Linas Janulevičius. Panaudodamas literatūros ir istorijos žinias, jis jau yra parengęs ciklą įdomių pokalbių apie A.Mickevičių. Būdamas patogiame kalbintojo amplua, L. Janulevičius kukliai šypsojosi:
„Man patinka R.Šalnos požiūris į tuos, kuriuos mes tarsi keliame ant pjedestalo. Aš vienas nebūčiau pajėgęs taip įdomiai, išsamiai ir naujai atskleisti Adomo Mickevičiaus…“
„Su laiku, būdamas muziejuje, supratau, kad radau savo nišą. Kuo daugiau domiuosi, tuo labiau suprantu, kiek A.Mickevičius dar yra nepažintas, dar tūkstančius metų bus galima apie jį rašyti. Vis bandau ieškoti psichologiškai naujo A.Mickevičiaus, kad jis būtų įdomus, kad netaptų pilkas“, – atviravo Rimantas Šalna.
Na, akivaizdu, kad kuo jau kuo, o pilkumu A.Mickevičiaus tikrai neapkaltinsi, tad pokalbiai ir diskusijos tęsėsi dar ir renginiui pasibaigus…
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.