Dabar tik nuo mūsų valios priklauso, ar užkietinsime savo sąžinę, ar leisime mumyse vis ryškiau jai šviesti, paklusdami jos balsui. Kada sąžinė mums liepia ką nors daryti ar ko nors vengti, o mes į tai nekreipiame jokio dėmesio, ir kai ji vėl į mus kreipiasi, o mes ir vėl neklausome, tuomet mes ją vis labiau paminame. Tuomet sąžinė dėl ant jos esančio svorio jau nebegali mums aiškiai kalbėti, bet kaip blankus šviečiantis šviestuvas mums ima rodyti daiktus vis tamsesnius ir niūresnius. Kaip sudrumstame vandenyje niekas negali aiškiai įžiūrėti savo veido, taip ir mes per savo nedorybes nebegalime suprasti, ką mums sako sąžinė, todėl pradeda atrodyti, kad jos mes visai neturime.
Sąžinė vadinama mūsų priešininku, nes ji visą laiką priešinasi mūsų piktai valiai, mums primindama, ką turėtume daryti, bet nedarome, ir mus teisia. Todėl Viešpats sąžinę ir pavadino priešininku ir mums įsako: „Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą“ (Mt 5, 25). O šventasis Vasilijus Didysis nurodo: „Padaryk tai dar šiame pasaulyje.“
Saugokime savo sąžinę, kol esame šiame pasaulyje, neleiskime, kad ji mus dėl ko nors kaltintų, nepaminkime jos sprendimų, nors ji mus kaltintų ir dėl smulkmenų. Žinokite – jei nekreipsime dėmesio į sąžinės priekaištus dėl smulkmenų, tai ir dideliuose dalykuose pasidarysime užkietėję. Jeigu kas pasakys: „Kas čia tokio, jeigu aš imsiu ir suvalgysiu tą ar aną“, arba: „Kas čia tokio, jei aš pasidomėsiu vienu ar kitu dalyku?“ Tai nuo šio mums, atrodytų, nereikšmingo „kas čia tokio“ mumyse ir atsiranda blogas įprotis nepaklusti sąžinei, o vėliau nekreipti dėmesio ir į didelius nusižengimus. Tokiu būdu žmogus vis labiau savyje įtvirtina blogį, ima rizikuoti, kad visiškai užkietins savo širdį.
Saugoti savo sąžinę tyrą reikia ir Dievo, ir artimo, ir daiktų atžvilgiu. Prieš Dievą sąžiningas yra tas, kuris paiso Dievo Įsakymų netgi tuomet, kai žmonės iš jo nieko nereikalauja, jo nemato ir negirdi, tačiau ir slaptoje prieš Dievą jis saugo savo sąžinę. Būti sąžiningam artimui reiškia nedaryti nieko, kas jį skaudina arba gundo – šito nedaryti nei darbu, nei žodžiu, nei žvilgsniu, nei savo laikysena. Būti sąžiningam daiktų atžvilgiu reiškia nesielgti su daiktais blogai, neleisti daiktams gesti ir jų nemėtyti, kur pakliuvo.

Dievo Gailestingumo koplyčios rektorius
Vilkaviškio katedros kapitulos garbės kanauninkas kun. Valerijus RUDZINSKAS