Žodinė malda (VI)

Maldos metu yra prisimenamas Dievas, įžvelgiamas savo nuodėmingumas ir menkumas, todėl išnyksta įsitikinimas savo teisumu ir pasitikėjimas savo jėgomis. Žmogus nustoja save laikyti vertu ko nors ypatingo, nes dėl dėmesingumo savo mintims ir norams jis pradeda suvokti, jog yra visiškai įklimpęs į nuodėmes. Nusidėjėlis nėra vertas Dievo apsilankymo, tad ir tu nelaikyk savęs šito vertu. Tad melsdamasis nekreipk dėmesio į nieką ypatingą savyje ir aplink save, pavyzdžiui, kokią nors šviesą, šilumą, šventųjų apsireiškimus, nes viskas, išskyrus maldą ir dėmesį jai, yra iš velnio.

Malonė besimeldžiančiajam yra suteikiama per pačią maldą, kuri apvalo protą nuo aptemimo, o sielą – nuo aistrų. Atgailaujančiajam tai ir yra pagrindinė vertybė. Malonė prote pradeda veikti tuomet, kai protas taikoje, nesiblaškydamas meldžiasi ir Dievo vardu nugali visas mintis. Protui maldoje vaikytis ko nors kito būtų tikra pražūtis – jis būtų suviliotas, apgautas ir pjautų nevaisingumą bei liūdesį. Žmogų aplanko ir natūralios mintys, neskatinančios nusidėti. Apie jas plačiau kalbėti  neverta, nes jos nėra nei naudingos, nei kenksmingos. Proto pareiga yra įsileisti tik vieną mintį – melstis. Visos kitos mintys – tai tik pro šalį einantys keliauninkai, nereikalingi protui, ir jei kas ims į tokias mintis kreipti dėmesį, žalos neišvengs. Į protą ateina begalė minčių, bet jų visiškai nereikia bijoti, visos jos dings be pėdsako, jei tik protas, susitelkęs maldai, į jas nekreips jokio dėmesio. Niekas negali nugalėti proto, kai su juo yra Dievo vardas.

Meldžiantis žodine malda, žmogui nereikia ypatingos išminties ar žinių, svarbiausia – pastangos ir neabejotinai ateis sėkmė. Ypač sunkiai atpažįstamų išbandymų šiuo metu nebūna. Velnias daugiausia puola per mintis, tačiau nuo išorinio pasaulio dėl atsargumo reikėtų atsiriboti. Melstis žodine malda gali kiekvienas, tik svarbu tuo metu nekreipti dėmesio į jokius matomus vaizdinius, taip pat ir į minčių pavidalu ateinančius apreiškimus. Dėmesį būtina sukoncentruoti tik į pačią maldą. Žodinės maldos periodo, kurį pradedantysis turi melstis, trukmė priklauso nuo pastangų ir nuo širdies užkietėjimo lygmens.

Žodinės maldos rezultatas yra Dievo malone suteikiamas įprotis. Kad atsirado įprotis, liudija tai, jeigu laikinai nutraukus maldą liežuvis pats savaime ima tarti maldos žodžius, o po to prisijungia dėmesys ir protas sąmoningai ima tęsti maldą.

Parengė
Dievo Gailestingumo koplyčios rektorius
Vilkaviškio katedros kapitulos garbės kanauninkas kun. Valerijus RUDZINSKAS