Maždaug prieš dvidešimt metų girdėjau liudijimą, kaip vienas atgimęs krikščionis dalyvavo Antrajame pasauliniams kare. Kelis tūkstančius tarybinių karių žiedu apsupo vokiečių armija. Visi matė, kad mirtis neišvengiama. Tačiau pastebėjo, kad tarp apsiausties yra tarpelis ir tarybiniai kariai, puolę ant žemės, šliaužė pro tą tarpelį, norėdami išsaugoti gyvybes. Tas krikščionis nutarė, kad jį saugo Viešpats ir, Juo visiškai pasitikėdamas, pakilo nuo žemės ir drąsiai ėmė žingsniuoti link išsigelbėjimo. Vokiečiai jį matė. Šūvių serijos nesiliovė. Tačiau nė viena kulka jo nepalietė. Tuo tarpu iš kelių tūkstančių karių, šliaužusių žeme, iki išsigelbėjimo atslinko tik du ir abu sunkiai sužeisti. Apie įvykį sužinojo generolas. Šį kulkų nepaliestą kareivį pasiėmė savo automobilio vairuotoju. Kur jie važiuodavo, jokios kulkos neimdavo. Kartą, prasidėjus aviacijos bombardavimui, jie važiavo pro miškelį. Generolas liepė nedelsiant sustabdyti automobilį po medžių šakomis. Tačiau krikščionis vairuotojas išgirdo širdy Viešpaties raginimą nesustoti, o važiuoti į atvirą lauką. Nepaklusęs generolui, jis taip ir padarė. Generolas ėmė rėkti, kad ten jie bus matomi vokiečių aviacijai ir mirties neišvengs. Tačiau nutiko kitaip. Sprogimai nuaidėjo toje vietoje, miškelyje, kur generolas buvo liepęs statyti automobilį…

Toks nuostabus yra Viešpats, globojantis ištikimuosius ir Juo pasitikinčius. Jis įkurdina juos laimės saloje, kurioje ramybės nepajėgia išplėšti nei išoriniai, nei vidiniai priešai. Dievo žmonės visuomet randa laiko maldai, o ypač kritiškiausiais gyvenimo atvejais…

Įspūdingas Senojo Testamento pasakojimas apie karalių Dovydą ir prieš jį sukilusį sūnų Absalomą. Visi Dovydo aplinkos žmonės liepia karaliui bėgti ir jis pamažu traukiasi iš Jeruzalės, tačiau lemiamu momentu nutaria sustoti ir palaukti. Kodėl jis taip pasielgė? Todėl, kad visą situaciją maldoje nutarė pavesti Viešpačiui.