„VIEŠPATS gina bejėgius“ (Ps 116, 6)
Dar 2000 m. Dievo Tarnas Popiežius Jonas Paulius II pranašiškai sakė, jog naujo tūkstantmečio pasauliui labiausiai reikalingas Dievo Gailestingumas. Vėliau pirmtako žodžius pakartojo ir popiežius Benediktas XVI, Dievo Gailestingumą pavadindamas viso trečiojo tūkstantmečio programa.
Šiandien niekas neabejoja, kad Lietuvai ir visam pasauliui nė kiek nemažiau būtina gręžtis į Dievo Gailestingumą, o daugeliu atvejų tiek Dievo, tiek ypač tarpusavio gailestingumo mūsų tautoje reikia ženkliai daugiau, nei kai kurioms kitoms pasaulio tautoms. Bet kuriam krikščioniui neginčijamai svarbu geranoriškai gręžtis į savo artimą, t.y. į kiekvieną žmogų, neišskiriant nė vieno. Norime ar ne, tačiau kol kas mūsų visuomenėje susvetimėjimas, kritiškumas ir nepakantumas auga. Dažnai užtenka menkniekio: kitokios veido spalvos, kumpos nosies, kitokios aprangos, požiūrio, svetimos kalbos ir t. t., kad žmogus atsidurtų anapus to, kas artima ir brangu, pasidarytų svetimas, o dažnokai ir priešas…
|
Jei žmogui ko nors trūksta – tai tik savęs paties. Toliau neieškokime, nes vis tiek nieko nerasime.
|
Ne retai nutinka, kai kitiems pripaišome nemėgstamus savo pačių jausmus, motyvus, bruožus, nenorėdami prisipažinti, kad juos turime patys. Jau nuo seno pastebėta, jog kiekvienas savo artimame regi tai, kas išvystyta jame pačiame. Pavydus – linkęs žmonėse įžvelgti godumą, agresyvus – žiaurumą ir t.t. Todėl nuosavos nuodėmės suvokimas išsikreipia. Realiai nuodėmė yra mumyse pačiuose, tačiau mes ją primetame kitiems. Svetimų nuodėmių svarstymai greitai perauga į konkrečių žmonių smerkimą… Daugeliui be reikalo apkaltintų ar pažemintų lieka vienintelė viltis – Dievo Gailestingumas, kuris niekuomet neišduoda:
„Maloningas VIEŠPATS ir teisus;
mūsų Dievas gailestingas.
VIEŠPATS gina bejėgius“ (Ps 116, 5 – 6)…
mūsų Dievas gailestingas.
VIEŠPATS gina bejėgius“ (Ps 116, 5 – 6)…
Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis