Dviračių ir pėsčiųjų takas, nutiestas tarp dviejų tiltų Alytuje, primena vaizdus iš vaikystės pasakų. Senelis Nemunas, šimtametės pušys, įvairiausių paukščių ir kitų gyvybės formų į valias. Eidamas ar važiuodamas šiuo taku negali atsistebėti gamtos tobulumu. Bet, kaip visada yra bet, poilsio vietos įrengtos prie tako reikalauja žmonių įsikišimo. Pavargęs ar tik trumpam prisėdęs norėtų akis paganyti į tekantį Nemuną, bet apie poilsiavietes priaugę tiek menkaverčių medžių ir krūmų, kad tik žinantys suvokia, kad sėdi Nemuno pakrantėje. Visi kiti tik gali įtarti, kad kažkur netoliese teka Lietuvos upių karalius. 
Gal valdžia pagaliau galėtų skirti lėšų Nemuno atidengimo darbams. Užtektų išretinti Nemuno pakrantėje suaugusius menkaverčius medžius ir besiilsintiems dar labiau atsiskleistų gamtos grožis. Tokios gamtos kokią turime dzūkams gali pavydėti visi. Tekantis vanduo raminamai veikia net ir labai įsiaudrinusius, o ką jau kalbėti apie tuos kurie poilsiauja. Atrodytų smulkmena, bet kaip tik tokių smulkių problemų sprendimas parodo valdžios požiūrį į žmones.
„Alytaus laikas“