Kažkada apsipirkti į turgų traukdavo tie, kurių pajamos buvo nedidelės. Prekių gausa ir nedidelės kainos sutraukdavo pirkėjų pulkus į turgus. O kur dar kaimiškas natūralumas, kuriuo nieks neabejodavo, jei sviestas tai niekam nekildavo minčių , kad jame bus margarino, jei rūkyti lašiniai, tai jokiais būdais ne mirkyti su dūmelio prieskoniu. Dabar gi į turgų reikia eiti su didele pinigine. Ko ne visos prekės yra ženkliai brangesnės už pirktas parduotuvėje. Bent kiek padoresnių bulvių pigiau kaip už 50 – 60 centų negausi, kai kurie prekeiviai prašo ir viso euro, kai parduotuvėje bulvės kainuoja iki 50 centų. Maišas avižų  kainuoja 9 eurus , nors šiaip pas ūkininką galima nusipirkti ir už 5 eurus. Nedidukas neaiškios veislės triušiukas kainuoja nuo 8 eurų kai parduotuvėje tiek kainuoja kilogramas triušienos.

Kalbinami turgaus prekeiviai vienas per kitą  kalba, kad turguose labai sumažėjo pirkėjų. Ir pasirodo pagrindinė priežastis ta, kad daug žmonių emigravo. O kad jų prekių kainos yra nesuvokiamose aukštumose, tai , pasirodo, įtakos į klientų skaičiui neturi. Turi ir dar kaip turi, ko eiti į turgų jei parduotuvėje nusipirksi pigiau. Neprotingai augančios kainos turguose ne už ilgo atbaidys net tuos pirkėjus, kurie į turgų eina ne tik nusipirkti bet ir pabendrauti. Nors tiesa sakant koks ten bendravimas, jokios nuolaidos derantis prekės kainai turgaus prekeiviai jau senai nebetaiko. Kaina yra kaina, jokios derybos jos nekeičia.

Taigi, aimanuoti neverta, reikėtų peržiūrėti kainodarą ir prekių kokybę,  tuomet žmonių turguose tikrai padaugėtų.

„Alytaus laikas“