Pranašo Danieliaus knygoje pasakojama, kaip sykį chaldėjų karalius Baltazaras surengė ištaigingą puotą. Valdovas, jo artimieji ir pavaldiniai garsiai šlovino stabus ir nesivaržė gerti vyną iš šventųjų auksinių Jeruzalės šventyklos indų. Šiuo veiksmu karalius išniekino tai, kas priklausė Dievo namų šventenybėms. Dėl šio negirdėto išsišokimo, už sąmoningą nepagarbą ir baisią šventvagystę Viešpats karalių nubaudė. „Kaip tik tada pasirodė žmogaus rankos pirštai ir pradėjo rašyti ant karališkųjų rūmų sienos tiesiai už žvakidės. Karalius galėjo matyti rašančią ranką“ (Dan 5, 5).

Tuomet Baltazaras labai pasimetė ir sudrebėjo iš baimės. Užrašas ant sienos per akies mirksnį išdidų ir besilinksminantį karalių pavertė apgailėtina, drebančia būtybe. Tačiau niekas iš Babilono išminčių, žynių ir būrėjų neįstengė paaiškinti šio užrašo prasmės. Tuomet pakvietė pranašą Danielį ir jis paaiškino karaliui, ką reiškia užrašas: „Dievas suskaičiavo tavo karalystės {dienas} ir privedė ją prie galo; […] tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas; […] tavo karalystė yra padalyta ir atiduota medams ir persams“ (Dan 5, 26 – 28). Tą pačią naktį Baltazaras buvo nužudytas.