Bažnyčia tikintiesiems visais laikais troško padovanoti laimės salą. Ypač kenčiantiems… Kūno skausmai daugeliui viso pasaulio tikinčiųjų tapo meilės dirva. Ligoniuose jie atpažino pagalbos reikalingą Kristų. Neįstengdami pasižymėti ypatingu maldingumu, daugelis gali pelnyti išgelbėjimą gailestingumo darbais. Šventasis Izaokas Sirietis rašė: „Negalime būti visai tikri, kad iš tūkstančio rasis bent vienas, kuriam būtų suteikta tyros maldos dovana, o už šios dovanos dar giliau slypinčią Dievo malonę pelniusių vargu ar bus bent po vieną kiekvienoje kartoje“…

Siekiant pagelbėti sergantiems tikintiesiems Bažnyčiai teko nugalėti nemažai sunkumų. Visų pirma krikščioniškojo tikėjimo šviesoje iš daugybės pagoniškų elementų bažnytinė medicina atrinko tai, kas naudinga ir reikalinga.

Būtent Bažnyčioje buvo daugiausia ypatingu gailestingumu sergantiems pasižyminčių šventųjų. Viena jų – garsioji Motina Teresė iš Kalkutos…

Iš tūkstančių pavyzdžių pažvelkime į kankinio ir gydytojo šventojo Pantelemono, gyvenusio 3 – 4 amžiuje, pavyzdį. Dar būdamas jaunuolis jis darė pažangą medicinoje. Nuo jaunystės jis lankė nuteistuosius ir guodė juos gausiai išrūpindamas tai, ko jie stokojo. Pantelemonas buvo ne tik gailestingas kūno žaizdų, bet ir „žmogiškojo skurdo“ gydytojas. Viešpats jam suteikė galią gydyti ne tiek medicininėmis priemonėmis, kiek Jo vardu.

Savo gyvenimą kenčiantiems pašventė šventieji Kozmas ir Damijonas, gyvenę trečiame amžiuje. Tai jie mūsų laikų aušroje atliko transplantacijos stebuklą: diakonui Justinianui prigydė neseniai mirusio etiopo koją. Išstudijavę gydymo meną ir veterinariją, jie gydė žmones ir gyvulius, už darbą neimdami jokio atlygio.

Bendrą Bažnyčios Tėvų požiūrį perteikia abatas Evagrijus: „Pasaulietis, patarnaujantis sergančiam savo broliui, nelygintinai prakilnesnis už atsiskyrėlį, nesigailintį savo artimo“.