„VIEŠPATS gina bejėgius“ (Ps 116, 6)
Mokslininkai tvirtina, jog sunku atsakyti į klausimą, kodėl taip lengvabūdiškai vertinamas kitas žmogus ir kodėl kartais dėl visai nesvarbios ypatybės iškart pastatomas dešinėje arba kairėje. Tačiau tie, kurie pažįsta Viešpatį, žino, jog tokią poziciją ne retai užima arba Dievo nepažįstantieji, arba tie, kurie nors ir sako, kad Dievą tiki, tačiau, o tai liūdniausia, savo tikėjimo darbais nepagrindžia. Tuo tarpu Dievo Gailestingumo apaštalė šv. Faustina labai paprastai ir praktiškai moko, jog kiekvienas žmogus „privalo per dieną atlikti bent vieną gailestingumo darbą, o gali jų būti daug, nes kiekvienam, net didžiausiam skurdžiui, yra lengva juos atlikti, kadangi yra trys gailestingumo formos:
- gailestingas žodis – per atleidimą ir paguodą,
- antra – kur negali žodžiu, melstis – ir tai yra gailestingumas;
- trečia – gailestingumo darbai“ (Dien. 1158)…
|
Didysis dykumų šventasis Antanas daugiau kaip prieš pusantro tūkstančio metų išpranašavo, jog ateis laikai, kuomet pasaulyje įsiviešpataus tokia beprotybė, kai bepročiai, kurių bus dauguma, protinguosius laikys išprotėjusiais, o save protingais…
Galima pamanyti, kad jau atėjo šios baisios dienos, kuomet kai kurie žmonės didžiuojasi, gebėdami drabstyti kitus purvu ir primesti savąją beprotybę… Nesileisk su jais į diskusijas ir nuo jų atsiribok! Antraip patirsi, kad jie tampa tavo gyvenime girnapusėmis, užveržiančiomis kaklą, kad paskandintų savo beprotystės liūne. |
Savaime suprantama, kad svarbu ne vien Dievo Gailestingumo laukti, bet ir patiems juo dalintis. Nemokantis būti gailestingu rizikuoja tapti arba savo paties egoizmo, arba ideologinės sistemos vergu. Tai reiškia, kad abiem atvejais kito žmogaus vargas jo nebejaudins. Žymus lenkų mokslininkas Antonijus Kępinskis, aprašydamas vokiečių nacistinio režimo baisybes pastebi: „Esesininkų mokykloje daugelis jaunų praktikantų, matydami kankinamus gyvūnus ir žmones, iš pradžių krūpčiojo. Tačiau per pratybas vidinis pasipriešinimas išnyko, žiaurumas buvo laikomas ypač vyrišku bruožu ir galų gale veiksmai, kadaise kėlę pasibjaurėjimą, buvo atliekami beveik automatiškai, menkai tesipriešinant arba visai nesipriešinant“… Tuo tarpu šventoji Faustina kalba apie būtinybę dėl kito aukotis, nes būtent „ten, kur tikra dorybė, ten turi būti ir auka, visas gyvenimas turi būti auka. Sielos gali būti naudingos vien per auką. Mano bendravimas su artimais gali pagarbinti Dievą mano auka; tačiau per šią auką turi tekėti Dievo meilė, nes viskas joje koncentruojasi ir įgyja vertę“ (Dien. 1358)…
Lengviausia tvirtinti, kad einame gelbėti pasaulį ar šalį, tačiau gyvenimo pavyzdžiai rodo, jog žymiai sunkiau kažką gera nuveikti dėl vieno ar kelių žmonių, kuriems reikia apčiuopiamos pagalbos čia ir dabar…
Kunigo Valerijaus Rudzinsko interneto dienraštis